Prasmegti Mūzoje

Nulėkei toli, kur niekas neklauso tavo pagyrų.
Įsiutęs išsproginai akis į niekur ir siautėdamas
laužei kaučiuku pamintas šakas, spardei kvailius
akmenis – jei jie prabiltų tu juos užčiauptum.
Žarstei smėlį iš saujos į dykumą skaičiuodamas
savimeilę smaugiantį laiką. Į dykumą  po tavo
kojomis, į savo vergę, į savo mūzą.

------------------

Kraujo krešuliais nusėtu dubeniu iš kokoso kiauto
girdei ištroškusį užpustytą smėlio varguolį.
Net leisgyvį radęs puolei girtis savo vardo aukštumu –
tu nepakyli virš vietinių palmių, bet esi giliai baimingose vietinių
naktyse. Oratoriškai liejai šlapią čiurkšlę vandens ant barzdos,
ne kiek burnai, apsimetęs slaugytoju samariečiu, kurio širdis
atlapa, tiesei ranką į gulintį, bėrei miglos lapelius tiesiai
pro smėlėtus plaukus į aklą tikėjimo kertelę.
Tu – vietinės reikšmės herojus, užsikrovęs brolį it naštą,
ramindamas ir guosdamas nešei į gyvybės miražą.
Nervingųjų kraujas labiau kreša.

Tavo veide sužydėjo narciziška šypsena
kai virš vieno smėlio kupsto suspindėjo tavojo
stogo kryžius. Su lyg kiekvienu žingsniu sau po kojom
žvelgei tokia jėga, kuri rodės, apsukus tau galvą.
Nesustodamas jau malei liežuviu apie savąją garbę,
aplinkinių dėkingumą, įstabaus grožio įrėmintuosius
peizažus, kuriuose ištroškusi flora užgimė tavo blakstienų
įlinkiais, lūpų raudoniu ar pėdų įspaudais smėlyje.
Pasakojai kaip kasryt žvelgi veidrodin, lieti savo
skruostus kasryt kruopščiai nuplautu teptuku,
tokiu šiurkščiu, patogiu, lengvu, iškalbingu - - -
Jis prabyla prisišliejęs prie skaisčiai baltos drobės.

-------------------

Namai sugėrė visą vakaro gaivą. Vakaras –
visą namų tvaiką. Stovėjai prieš veidrodį ir
lietei savo skruostus teptuku, kuris palikdavo
tirštą krešulių pėdsaką. Šįvakar gertuvė dar labiau
įskilo – galvoji. Bet nutapiau puikiai  - sakai garsiai.
Verandoje džiūvo „Užpustytasis“. Iš kišenių išpurtei
užkritusius smėlio krislelius. Atsigulei.
Ryt kruopščiai nuplausiu teptuką – galvoji.
Ryt vėl eisiu pas savo mūzą – sakai garsiai.