būtų paprasta nušluostyti tau seiles
nuo skruosto lėtai čiulpiant lūpomis
ir kvėpuojant nuoširdžiai pro nosį
kosėti į tavo atvirai pražiotą burną
sausai išpūtus akis, beveik tylint
būtų nesunku įsiurbti tavo ištysusį liežuvį
staiga prikandant jį dantimis
apie atodūsius nebekalbėti
paprastai tai paliekant tau
užspausti pilve kas liko juokinga
ir myštančiomis akimis šnabždėti
Chaplino istoriją bliuzo fone
būtų paprasta atsiduoti savarankiškoms funkcijoms
skatinant tavo natūralumą ką tik išspaustomis sultimis
skleisti fragmentus rašant tau į akis taškeliais ir brūkšniais
kai laižysi ledus tarsi vienintelę meno formą
nusikratyti mintis akimirkai nusėdusias mano išsiblaškiusioje
sąmonėje, pasigavusiai nesvarumo būseną
ir būtų normalu čia ko nors normalaus iš tavęs pareikalauti
gal viena ranka bėgti per mano puslapius
kita siekiant ugnies degtukui
aprengti žodžius balsu iš kas šešto puslapio
ir juoktis po kiekvieno mano vienos reikšmės atsikosėjimo
būtų neatsitiktinai paprasta