Verkiu ne aš, verkia mano vienatvė
Nesupratus už ką aš jai sudaviau.
Norėjo turėti žirgą nepratus, net
Kai kuinas ristele varomas.
Apsunko „laukiu“
Užkimusiom šakėm į ariamą,
Ariamą gruntą.
Žemę į gruodą, viršūnę į žemę,
Akmuo iš žemės - neleidžia kapanotis
Želmeniui.
Draudžiu aš jai turėti draugą,
Tegu sūpuoja kojas į priekį,
Atgal, į priekį.
Kaip man, taip ir jai.
Aidu liks.


Riva





















