Kolekcionierius

brėkštant
atverdavo langą
ir pradėdavo žvilgsniu laižyti
horizonte dūlančią gatvę
ties langu pūpsantį vaivorų krūmą

jo akys buvo gilios
o gal siela per palaida

akims pasisveikinus
tiesdavo ranka pro langą
ir skindavo vaivorų krūmo
uogą
ji tapdavo jo raukšlėto delno
viešnia

jie ilgai tylėdavo

ir būtų galejęs bet kam pasakoti
apie autobusus
apie aklumą ir aštrumą
apie amoniaką
būtų galėjęs net nutapyti
Žemynos veidą
bet jis nebuvo dailininkas

jis nieko nedailindavo

jis buvo kolekcionierius
verdavo uogą ant sidabrinės vielos
ir žarai degant
drebančiomis rankomis
kabindavosi ją ant kaklo

bet nebebūdavo jam baugu nakties
nes žinodavo
jog ir dieną gyvena

pabaisos