xujnia eta vsio

sumaištis gyvena nusėdusiais
vaizdais ant žemės dugno
išgėrusi visa kas saldu ir šilta
ji savo nagais kapstosi
atidžiai žiūri ir statydama it
vaikas pilis ar skruzdėlynus
seka pasakas kaip trupa
slėniuos obeliskai apleisti
rakinėdama vaizdus it vaikas
nosį visą skruzdėlyną pirštais
nukeliauja iš vakarinės pilies
pusės į rytinę skverbias plyšiais

byrėti rytais nubudus
skudurinio teatro artistu
lyg vaikui smėlio piliai
griūvant skauda