Arijana

Įgyvendinta svajonė

Laikas Ronteno dvare Arijanai skriejo neapsakomai greit. Vasara baigėsi, nesustabdomai artėjo ruduo. Rugsėjis. Auksinių medžių mėnuo - taip jį vadindavo našlaitė. Monteane viskas pasikeitė neatpažįstamai. Dabar Arijana beveik visą laiką praleisdavo mansardoje, su dėde Gerbertu stebėdama jojikus. Abiem jiems tas užsiėmimas nepaprastai patiko, tačiau paslapčia kiekvienas laukdavo vakaro. To stebuklingo vakaro... Kai Arijana vėl išeis pajodinėti. Vieną tokią dieną, kai Arijana jau ruošėsi gulti, dėdė Gerbertas tarė:
- Arijana, dar neik. Šį vakarą noriu, kad kartu pasižiūrėtume saulėlydį.
Mergaitė atsisėdo šalia jo. Ji klausiamai pažiūrėjo į dėdę. Jis atsisuko į mergaitę ir rimtu balsu tarė:
- Noriu su tavimi aptarti vieną dalyką. Matai, artėja ruduo.
Mergaitė nesuprato, ką dėdė nori pasakyti. Ji tarė.
- Taip, jau rugsėjis.
- Būtent dėl to ir norėjau su tavimi pakalbėti. Matai... Aš žinau, ką tu veiki naktimis.
Sulig ta minute Arijana išraudo.
- Ir... - mergaitei tarsi vatos gumulas užstrigo gomury. - Ir... Jūs išsiųsite mane namo? Jūs pamatėte, kokia aš neklusni... Daugiau nebenorite, kad aš čia būčiau?
- Žinoma, ne! Arijana... Kaip tu galėjai taip pagalvoti? - senasis ponas susigraudino. Jis pasisodino mergaitę ant kelių. Aš tiesiog norėjau pasakyti, kad užrašiau tave į puikią Monteano mokyklą.
Arijana nusiramino, ji su padėka pasižiūrėjo į dėdę, kuris taip pat žiūrėdamas į ją pasakė:
- Į mokyklą, kurioje be visa ko moko dar ir jodinėti. Kaip tau tokia mintis?
Mergaitė nežinojo ką sakyti, ji buvo apstulbusi, tokia netikėta žinia jai suteikė tiek džiaugsmo, jog atrodė, kad jo užteks metams, o gal dviem... Tai buvo nuostabiausia žinia, kokią tik galima išgirsti.

Arijanai reikėjo paskubėti, nes mokslas turėjo prasidėti už savaitės. Žinoma, dėdė Gerbertas jau buvo sutvarkęs visus formalumus, tačiau dar reikėjo gauti uniformą ir daugybę sąsiuvinių. Arijanai labai patiko kartu su dėde pirkti sąsiuvinius ir knygas, o galiausiai... Uniformą. Kai mergaitė ją pamatė, negalėjo atsigėrėti. Dar niekada nebuvo mačiusi tokio puošnaus drabužio. Pasiūta ji buvo iš minkštos, rausvos medžiagos - visai kaip suknelė, o ant viršaus turėjo gražiai išsiuvinėtą prijuostėlę su kišenėle. Bet tai buvo ne viskas. Juk kartu tai ir jojimo mokykla! Taigi Arijanai reikėjo jojimo drabužių. Dėdė juos parinko taip pat labai gražius, tik tamsesnių spalvų: tai buvo rudos siaurėjančios kelnės ir dviejų rūšių marškinėliai - vieni šiltam orui, o kiti vėsiam.
- Dėde, bet juk šie daiktai turėjo labai brangiai kainuoti... - prasitarė Arijana, kai jie grįžo.
- Viskas toje mokykloje brangiai kainuoja, Arijana - tarė dėdė, - todėl tau reikės pasisengti gerai mokytis, nes ten eina tik labai protingos ir... Na, gana turtingos mergaitės. Tačiau, manau, tu greit prie jų pritapsi.
Arijana nežinojo, ką atsakyti. Eiti į tokią mokyklą jai buvo didžiulis išbandymas. Juk anksčiau ji niekada net nebandė skaityti ar rašyti.
- Aš labai stengsiuos, dėde Gerbertai, - tarė mergaitė,- pasižadu.

Iki mokslo metų pradžios likus savaitei, Arijana jau nekantravo pagaliau pradėti lankyti mokyklą. Ji dar nieko nesimokė, tačiau per tą trumpą laiko tarpą pradėjo ypač gerai jodinėti. Kadangi dabar to nebereikėjo slėpti, mergaitė jodinėjo dienomis, o tai buvo labai smagu... Nors gal ir ne taip įdomu, kaip naktį. Vieną dieną, kai dėdė stebėjo ją jodinėjant, Arijanai gimė nutrūktgalviška mintis.
- Dėde Gerbertai, kaip jums atrodo, ar aš negalėčiau rungtis dėl „Geriausio Monteano Jojiko“ titulo?
Senasis dėdė tik draugiškai, tačiau nieko nežadančiai nusišypsojo:
- Arijana, aš matau, tu gerai joji. Turi savyje ryžto... Ir žinoma, talento, - jis trumpam sustojo. Žinoma, žodis „talentas“ tikrai neatspindėjo visos savo reikšmės Arijanos atžvilgiu. Tas talentas joje... Buvo toks didžiulis ir antgamtiškas, kad nedaugelis sugebėtų jį nusakyti. Tačiau sumanus dėdė to neparodė. Negerai, jei vaikas per daug savimi pasitikės, todėl užbaigė paprastai. - Tačiau suprask - to nepakanka. Jojikui reikia dar ir patirties. Iš tiesų, tai svarbiausias dalykas, šiame sporte. Tu jo, „Geriausio Jojiko“ titului turi tikrai per mažai. Tačiau, aš nesakau, kad negalėsi dalyvauti ateityje, kai turėsi daugiau patirties ir įgudimo šioje srityje.
Arijana nuleido galvą. Ir kaip ji galėjo būti tokia kvaila ir naivi? Kaip galėjo bent akimirką pagalvoti, kad sugebėtų joti dėl „Geriausio Monteano Jojiko“ titulo. Mergaitė susigėdo. Ji atsiprašė ir nuėjo į savo kambarį, o dėdė pagalvojo, ar nebus persistengęs. Ar nebus numušęs savo augintinei tos didelės jojiko dvasios...

Monteano mokykla

  Prabėgo paskutinė savaitė. Atėjo didžioji diena. Diena, kai Arijana pirmą kartą peržengs mokyklos slenkstį. Vos išaušus rytui, Arijana greit pakilo iš lovos. Kaip niekad žvali, ji apsirengė savo uniformą. Pasiėmusi savo knygų ryšulėlį ir nulipusi laiptais, mergaitė pamatė jau padengtą stalą. Ant jo stovėjo dvi lėkštės. Viena, šalia dėdės Gerberto kėdės buvo tuščia, tačiau kita garavo. Arijana atsisėdo prie stalo ir pradėjo valgyti. Ji visuomet norėjo atsikelti anksti, kad galėtų pavalgyti kartu su dėde, tačiau tai jai nepavykdavo. Pavalgiusi, mergaitė pakilo nuo stalo ir pro mansardą nuėjo į kiemą. Ten jau stovėjo karietaitė, ta pati, kuria dėdė Gerbertas ją čia parsivežė. Priėjusi prie jos, Arijana pamatė ir dėdę.
- Labas rytas,- tarė ji jam.
- Labas rytas, Arijana. Karieta jau laukia tavęs. Nenorėčiau, kad pirmą dieną pavėluotum.
Jis atidarė karietaitės duris ir įleido mergaitę į vidų, tačiau pats nesėdo.
- O jūs manęs nepalydėsit? - liūdnai paklausė Arijana. - Aš maniau, kad važiuosit kartu.
- Negaliu, mergyt, kad ir kaip norėčiau. Šiandien man svarbus susitikimas, taigi viskas tavo rankose. Būk gera... Bent pirmąją dieną,- tarė dėdė nueidamas ir mirktelėjo. Po to staigiai nusisuko ir pažiūrėjo į laikrodį. Atrodo, kad jo laukė labai svarbus susitikimas, tačiau Arijana važiavo nebe tokia linksma ir drąsi. Ji vėl jautėsi vieniša ir niekam nereikalinga. Vėl atsirado reikalų, svarbesnių už ją. Tačiau mergaitė nenorėjo būti savanaudė. Ji bandė pagalvoti ir apie dėdę, kuris, be abejo buvo užimtas žmogus. Pernelyg užimtas.


Kai karietaitė pridardėjo prie mokyklos, Arijana išlipo ir plačiai apsidairė. Čia buvo taip gražu! Mokykla atrodė be galo didelė ir erdvi, tačiau nešalta. Jauki. Visur, kur mergaitė žvalgėsi, mokyklos sienomis ropštėsi vijokliniai augalai, paparčiai. Sode žydėjo įvairios gėlės. Žolė atrodė labai švelni ir prižiūrėta. Tiesa, medžiai jau metė lapus, tačiau, čia jie buvo kruopščiai renkami ir šluojami. Toliau, Arijanai paėjus takeliu, už mokyklos matėsi didžiulė aikštė. Kaip mergaitė suprato, ji buvo skirta jojimui, tačiau dabar ten buvo pilna žmonių, nes prasidėjo mokslo metai. Didžiulė šventė vaikams ir tėvams. Tiesa, dėdė Gerbertas buvo minėjęs, kad ši mokykla - vien mergaičių. Arijana čia jų matė įvairaus amžiaus. Tačiau... Dauguma buvo atėjusios su tėvais. Aplink visur jodinėjo raiteliai su žirgais. Šie nuostabūs gyvuliai buvo ypač sutvarkyti mokslo metų pradžios šventei. Mergaitė visur dairėsi išplėtus akis, kai netyčia su kažkuo susidūrė. Nuo smūgio ji tarsi atsipeikėjo. Priešais stovėjo mergaitė.
- Atsiprašau,- tarė Arijana ir jau norėjo nueiti, tačiau mergaitė prakalbo:
- Ne, tai aš atsiprašau. Amžinai vaikštau neatsargiai ir užsisvajojusi. Aš - Margareta Mendano, o koks tavo vardas?
- Arijana. Arijana Randes.
- O kokioje klasėje tu mokysies?
- Nežinau, man niekas nieko nesakė. Ką tik čia atvykau.
- Tuomet eime, aš tave nuvesiu pas mokytoją, kuri skirsto mus į klases. Turbūt čia būsi naujokė?
- Taip, aš pirmus metus eisiu į šią mokyklą, - atsakė Arijana. - O kelintokė tu esi?
Tiesa, Margareta dabar negalėjo atsakyti. Per savo užsisvajojimą, mergaitė susidūrė su vyresnių klasių jojike. Arijana nubėgo link jos. Margareta stovėjo visa raudona prie takelio, o šalia jos ant žirgo sėdėjo mergina ir ją barė.
- Ar tu visai žiopla, kad nematai kur eini? - plūdo ji mergaitę.
- Pati tu žiopla, kad nemoki savo arklio valdyt,- už Margaritą atkirto Arijana.
- O ko tu čia kišiesi? - mergina įširdo. Gražus jos veidas tiesiog žaibavo. - Pati juk greičiausiai net ant arklio sėdėti nemoki!
- Moku ir galiu drąsiai teigti, kad tikrai geriau už tave, - briliantinės Arijanos akys taip pat svaidė žaibus. Dabar tai tapo jų dviejų ginčas.
- Nereikia man tavo įrodinėjimų, maže. O tu,- kreipėsi ji į Margaritą,- kad man daugiau nesimaišytum po kojom. Juk nenorėtum įkliūti mokytojoms dar prieš prasidedant mokslo metams?
Nelaukusi atsakymo, ji išdidžiai nujojo. Arijana tiesiog netvėrė savo kailyje, kaip norėjo taip pamaivai parodyti jos vietą. Tačiau Margareta ją sustabdė:
- Nelįsk prie Malvinos. Su ja geriau neprasidėti. Be to, tu tikrai jai nieko neįrodytum, juk Malvina - geriausiai jojanti mergina mūsų mokykloje. Šiais metais ji dalyvaus „Geriausio Monteano Jojiko“ turnyre. Kol kas dar niekas iš mūsų mokyklos nėra čia užėmęs pirmos vietos.
Po to, kažką prisiminus ji tarė:
- Gal tik Amanda. Kažkokia... Neprisimenu. Jos pavardė kažkuo panaši į tavo. Tačiau tai nesvarbu, ar ne? Esmė ta, kad Malvina nori iškovoti pirmąją vietą tame turnyre ir visų nuomone, niekas jai nesutrukdys.

Po to, mergaitės nuėjo pas mokytoją ir ji Arijaną paskyrė į tą pačią klasę, kaip ir Margaretą. Nors jos naujoji draugė jau vienus metus lankė šią mokyklą, Arijaną paskyrė į tą klasę pagal amžių, kadangi būtų buvę negerai suardyti bendrą mokyklos tvarką.
Taip, be didesnių rūpesčių, ar problemų, prabėgo pirma Arijanos diena mokykloje. Mokytoja jai patiko, be to, mergaitė sėdėjo kartu su Margareta, todėl buvo dar smagiau. Pamažu prabėgo pirma Arijanos savaitė mokykloje. Viskas jai čia patiko, o ir pamokos buvo įdomios. Tiesa, mergaitė gaudavo ne pačius geriausius pažymius, kadangi buvo net vienerių metų spraga. Ji nemokėjo normaliai rašyti, todėl visą savaitę lankė papildomas pamokas, kad greičiau apsiprastų ir darytų mažiau klaidų. Taip pat jai nelabai sekėsi siuvimas, kas kitoms mergaitėms ėjo kuo puikiausiai. Kai kurios iš jų buvo nusinėrusios apykakles, ar ant nosinaičių išsiuvinėjusios savo monogramas, tačiau Arijana viską darė labai imliai, todėl jai puikiai sekėsi. Prasidėjus antrai savaitei, vieną dieną mokytoja jas pagaliau nusivedė į didįjį stadioną. Atėjo laikas jodinėti. Kartu su mokytoja jos nuėjo į arklides ir padėjėjas visoms joms išvedė po žirgą. Nors dauguma mergaičių praitais metais jau mokėsi jodinėti, tai joms nekaip sekėsi. Drąsesnės, mokytojos raginamos užlipusios ant žirgo šiek tiek pajodavo, tačiau bailiosioms tai nekaip sekėsi. Tačiau, būtent čia, Arijanai sekėsi geriausiai. Ji džiaugėsi, kad bent vienoje srityje viską moka geriausiai. Tiesa, ji dar nelipo ant žirgo. Prie jos priėjo mokytoja:
- Arijana, tu dar nesi jodinėjusi?
- Esu- atsakė mergaitė.
- Bet bijai užlipti ant žirgo? Man padėti? - mokytoja buvo labai maloni.
- Ne, žinoma aš nebijau, - atsakė Arijana. - Aš tiesiog padėjau Margaretai.
Mokytoja nusišypsojo. Žinoma, ji netikėjo, kad Arijana galėtų joti, o tuo labiau padėti Margaretai, kurios varyte nenuvarysi prie žirgo. Tačiau vos atsisukusi, mokytoja apstulbo. Nors ir labai nedrąsiai, tačiau Margareta sėdėjo balne. Visos kitos mergaitės susidomėjusios žiūrėjo į Arijaną. Toji, be didelio vargo užsikapanojo ant žirgo ir jį paragino. Viską supratęs, gyvulys paėjėjo ir Arijana nesunkiai paėmė už pavadžio Margaritos žirgą. Tada, pati jodama ir iš paskos vesdamasi jį, Arijana prijojo prie mokytojos. Visos mergaitės ėmė ploti. Staiga, nuo didelių ovacijų netikėtai pasibaidė žirgas, ant kurio sėdėjo Alicija. Jis ėmė trypti ir padaręs didžiulį šuolį į viršų, visu greičiu pasileido į stadioną, mergaitės ėmė cypti ir šaukti iš susijaudinimo, o visų garsiausiai šaukė Alicija. Ji nežinojo ką daryti, buvo pametusi vadeles. Tuomet Arijana paleido Margaretos žirgo pavadį, ji paragino savo žirgą ir nepaisydama mokytojos ir mergaičių šauksmų nudulkėjo paskui Aliciją. Vėjas įsipynė į mergaitės plaukus, ji ėmė tarsi skrieti arkliu. Jie tarsi susiliejo į vieną kūną, į vieną dvasią. Arijanai pasirodė, kad šauksmai nutilo. Ji girdėjo tik vėją, o matė tik žirgą, kuriuo jojo Alicija. Prijojus šiek tiek arčiau, mergaitė ėmė šaukti:
- Įsikibk į karčius ir surask vadeles, nes kitaip nieko nebus.
Tačiau, baimės apimta Alicija nesugebėjo paimti vadelių. Ji tik prisiglaudė prie žirgo, lekiančio baisingu greičiu ir Arijana išgirdo tik vėjo atneštą raudą. Dar padidinusi greitį, ji paragino žirgą, kuris didžiuliu šuoliu prisivijo Alicijos. Nieko nelaukdama, našlaitė čiupo pavadį ir pažiūrėjo giliai giliai į žirgo akis. Tarsi užhipnotizuotas jis nurimo. Nustojo prunkšti ir mėtyti putas. Arijanai nugara perbėgo šiurpas. Ji vėl išgirdo mergaičių balsus ir kanopų bildesį. Netrukus, prie jų prijojo mokytoja. Ji visą laiką jas vijosi. Alicija vis dar raudojo, o Arijana apsisuko su savo žirgu. Ji padavė Alicijos vadeles mokytojai, o toji tik tyliai ištarė:
- Ačiū.
Daugiau Arijanai ir nereikėjo. To jai visiškai pakako.