11:01

begarsių dūžių aide
pro minkštą išdžiūvusio molio dirvą
kalasi patižusi mano galva
lietui pliaupiant vieną vėlyvą ryto aušrą
sustingusiais saulės spinduliais smeigiančią akių obuolius
neištarsiu ir nepamiršiu
išsaugosiu galbūt dienai be horizonto
išsivemsiu ir rugščiai šypsosiuos
nes tu neįvykus
nes sumaišiau dešinę su kaire
apačią su viršumi
vakarus ir pietus su rytais, su šiaure
buvau sėkmės nuskustas
minkštai išvirtas
išėjau kietas
davei man vardą
kad nesupainiotum su kitais
juk nesvarbu
viens du trys
nebežiūriu
slėpkis
keturi penki šeši
juodi velniukai kutenančiai muša ausų būgnelius