Vaiko dienai

trumpa paprasta dainelė
akių rimas stebuklingas
kaip garbė mergelės, josios praradimas
panašus į žolės riedulį
mano pasakojimas skausmingas

kampinis ornamentas spigina, žiebią
aplinkiniu keliu aš pareinu
nūdienio gyvenimo įtampa, įspraudžia
tarp kojų
juodai šviesu, tikriausiai apalpstu

pasyviai daužo pulsas
be abejonės, čia kažkur klaida
bandau vėl stotis, bet viskas tik tuščiai
matau grimasą
darau savistabą, jaučiu ji žvelgia man kiaurai

ji palietė man opią vietą
naktis, kaip visad- žvėriškas dangus
matau, kaip Vaikas miršta
prasiskverbė pro minią skausmas
to Vaiko vietoj atsirandu

Vaikas, turintis įprotį žįsti nykštį
Mamos nematęs nuo ankstyvos vaikystės
tėvo persekiojimo lenktynėse dalyvis pirmas 
kentėjęs ir pagaliau..
apsidžiaugiu, kur jis dabar išvydęs.

ką tik susikūręs, naujas
pasaulin lenda verksmas tyras
šuoliuojant laikui intervalo guoliais
ar pasakys kas:
Tomas užaugo ir tapo gražus jaunuolis?