po visko

atšipusiom burnom atverti žodžiai tarp baltos ir juodos
bedugnių į baltąją nuolat puolu aš o tu lieki stovėti
prie juodos gaila kad taip retai susitinkam tu kaskart
nueini ne ten o aš visad laukiu ne prie to suolo tylėdama
ir vis tiek nepamenu kas išsitarė paskutinis

kai laidai skamba nuvažiuojant troleibusui nutirpsta rankos
nes jame būnu aš ir niekad negirdžiu skambesio kai per
daug tylėti noris bet gyvenimas neleidžia traukdamas
šykščius žodžius ir kai tu sakaisi mąstąs apie mano ateitį
matau kad ne taip žvelgi nors akys ir žalios

ir kai ne kaip visi paliekantieji kojų pėdsakus tu palieki
pirštų atspaudus bijau piktai nužvelgti nes gali  ir
nesuprasti mano tylos kaip kad aš visiškai nesuprantu tavo
žodžių kai visgi kitą kartą man ką nors sakysi apsimesiu
kad miegu juk lauke ir taip minčių per daug

jei vienai nakčiai paskolintum lovą tyčia nemiegočiau
klausyčiaus tylos priekaištavimų dėl paleistuvavimo dėl
žalių akių abiejų dėl keisto ryto apsimūturiavusio užuolaidom
spjausi žinau ir tu žinai į viską ant visko ir po visko kas
tariamai įvyktų

keista kai fotografuoju aerodromą nepakyla nė viena
skraidyklė