Be pavadinimo (4 gabalas)

4.

(Peras laukia mirties)

Traukdamasis atgal, jis nepastebėjo kito konteinerio, stovėjusio jam už nugaros. Atsitrenkęs į jį, paklaikęs Verikas staiga pajuto, kaip netenka ką tik įgytos atramos – sutrešęs daiktas pasviro, jo pagrindas sueižėjo ir konteineris nuvirto ant šono, perskildamas pusiau ir vos neužkliudydamas dar vieno. Ant grindų pasipylė nežinomos sudėties skystis.
- Šūdas, tikras šūdas! - pabandė nusiraminti mokslininkas, tačiau baisus vaizdinys vis dar stovėjo prieš jo akis, versdamas kūną tirtėti – išsišiepęs lavonas pusiau atmerktomis akimis. Galbūt Verikas ir nebūtų tiek išsigandęs, jeigu tai būtų buvusi kokia nors paprasta kaukolė – lavonų jis buvo matęs ne vieną ir ne du. Ne, šitas lavonas buvo kitoks.
Jis tebeturėjo akių baltymus.
Verikas pašvietė aplink save. Iš perskilusio konteinerio jau ištekėjo visas skystis, o tarp nuolaužų bolavo dar vienas susiraukšlėjęs kūnas. Jis net nenutuokė, kokio konservanto dėka šitie taip puikiai išsilaikė. Labiau jį domino klausimas -  KAM? Iki šiol nežinomi senoviniai laidojimo papročiai? Velniai rautų, istorikų gildija čia turėtų smagaus darbo...
Verikas giliai įkvėpė ir pabandė nusiraminti. Jo žibinto spindulys vis dar bėgiojo į visas puses kaip paklaikęs.
- Kas nutiko? – pro angą nerangiai įsiropštė Hagrus ir nustebęs pažvelgė į apsemtas grindis.
- Radau žmogų... - atsiliepė Verikas, jausdamasis daug geriau. Hagraus pasirodymas gerokai pataisė nuotaiką. Dviese buvo galima atsilaikyti prieš skrajojantį Olandą.
- O tada kaip... - Hagrus abejodamas pažvelgė į savo skenerį ir vis tiek nieko neišvydo.
- Man atrodo, tai dėl šio skysčio, - Verikas tekštelėjo padu per ištekėjusį konservantą. - Jis pakankamai vėsus. Mažiau nei du laipsniai, ko gero.
Angoje sukrebždėjo dar vienas besileidžiantis mokslininkas. Tai buvo Koris.
- Ir visos šitos kapsulės pilnos žmonių? – Hagrus pašvietė savo žibintu per metalinius konteinerius. Jis patraukė prie to paties, į kurį žiūrėjo Verikas. Pašvietė į langelį, patrynė jį pirštine ir nustebęs atšlijo. - Tai bent!
Verikas pagalvojo, jog greičiausiai Hagrus neturėjo išprotėjusio tėvo, skaičiusio vakarais išgalvotas istorijas. Jis neišsigando, tik labai nustebo.
- Panašu, kad jie užkonservuoti kažkokiame tirpale. Pabandysime nustatyti šio „vandenėlio“ sudėtį... - Hagrus pasilenkė, ištraukė iš savo krepšelio mėgintuvėlį ir pasėmė skysčio. Užpylė kelis lašus ant analizatoriaus receptorių, luktelėjo porą sekundžių ir nukratė juos. Atsakymą gavo po akimirkos.
- Kad aš kur sudegčiau... - sumurmėjo Hagrus, sukiodamas analizatorių sau prieš šalmą. Jis ištiesė prietaisą Verikui, šis pažvelgė į parodymus ir linktelėjo:
- Panašu, jie troško išsaugoti savo kūno cheminę pusiausvyrą kuo ilgiau. Tik nepaskaičiavo, kad tokios primityvios priemonės nepadės jiems išlikti tūkstantį ir daugiau metų.
- Vadinasi, jie visi – tik gerai išsilaikę lavonai?
Koris be jokių emocijų išlaužė gulinčio konteinerio gabalą ir įbedė analizatoriaus adatą į apirusią lavono odą. Po kelių sekundžių ištraukė, pažiūrėjo į duomenis ir linktelėjo:
- Šitam beveik pusantro tūkstančio metų.
- Kad aš kur sudegčiau, - pakartojo Hagrus. - Kur tuomet mūsų „IGV“?

Kai į požeminį rūsį nusileido paskutinis iš jų grupės, Verikas liepė gerai viską apžiūrėti. Sulūžę prietaisai bei pultai jo nedomino. Šioje patalpoje jo dėmesio reikalavo apie aštuoniasdešimt tirpale plaukiojančių mumijų, iš kurių bent viena turėjo būti tinkama pergabenti į „Mednaną“. Visas kitas šlamštas tiko nebent fizikams ir istorikams, o jie nebuvo nei viena, nei kita.
Požeminė patalpa savo forma sudarė didelę U raidę, kurios vienas galas buvo užverstas betono nuolaužomis ir dideliais sauso molio gurvuoliais. Visi konteineriai, pasilikę po griūtimi, buvo prarasti amžiams – juose buvę kūnai greičiausiai virto dulkėmis. Tačiau ir išlikę konteineriai jiems nedaug ką galėjo pasiūlyti – pusė jų laikui bėgant sutrūko ir neteko konservuojančio skysčio. Juose kūnai taip pat suiro, palikdami tik papilkėjusius kaulus, kurie byrėjo į druzgus nuo menkiausio prisilietimo.
Kai kurie konteineriai buvo pralaužti iš viršaus – greičiausiai atskilusių betono gabalų nuo lubų. Juose konservantas liko, tačiau viduje plaukiojo tik skeletai, priglaudę išsišiepusias kaukoles prie langelių. Iš jų nebuvo jokios naudos.
Tačiau sveikų žmonių išliko. Pats pirmas iš jų – tas pats „skrajojantis Olandas“, gerokai išgąsdinęs Veriką. Jo konteineris atrodė visiškai sveikas, nepaisant nedidelio atplyšusio įrenginio kitoje pusėje. Viduje plaukiojęs žmogus atrodė mažiausiai paveiktas laiko, palyginus su kitais. Taip Verikas bent svarstė, kol Koris neaptiko kai ko labai įdomaus.

- Ei, čionai! - išgirdo Verikas balsą savo šalme.
Jis tuo metu apžiūrinėjo „Olandą“, stengdamasis priprasti prie jo išvaizdos, kai susijaudinęs Koris ėmė kviesti visus.
- Kas nutiko? – burbtelėjo Verikas, nusisukdamas nuo konteinerio.
- Man atrodo, čia vienas įrenginys vis dar veikia, - trumpai pasakė Koris, lyg ir abejodamas savo teiginiu.
Verikas nustebęs pažvelgė į kompiuterį, kad nustatytų Korio buvimo vietą. Pastarasis lindėjo toje požemio dalyje, kurią visi laikė užgriuvusia.
Padėjėjas surado plyšį tarp betono gabalų ir įlindo pasižiūrėti, kas gi yra už jų.
Ir surado – nedidelėje išlikusioje teritorijoje stovėjo septyni konteineriai. Trys pažeisti, o tie likę keturi – jie ir privertė Korio kraują cirkuliuoti dvigubai greičiau. Žmonės juose ne tik buvo sveiki, tačiau ir atrodė visai kitaip. Jų oda buvo susiraukšlėjusi, bet daug mažiau, o šalia išlikusiųjų padėjėjas aptiko neįtikėtiną dalyką – juodą cilindrą, perpus mažesnį nei konteineriai su žmonėmis. Iš jo šono link išlikusiųjų vingiavo storas kabelis, prie konteinerių išsišakojantis į septynias plonesnes gijas. Nors visi indikatoriai pulte jau seniai buvo arba perdegę, arba ištrupėję, Koris savo mažame skenerio ekrane  išvydo patvirtinimą – generatorius kažkokiu neįtikėtinu būdu dar sugebėjo generuoti elektros srovę.
Jis tiekė energiją išlikusiems keturiems konteineriams.

---

Peras uždarė duris ir nesidairydamas patraukė prie laiptų, vedančių į antrą aukštą. Jis girdėjo kieme triukšmingai laužiamus vartus, tačiau stengėsi nepanikuoti. Išlaikyti blaivų, aiškų mąstymą šiuo metu buvo svarbiausia.
Tamsiai rudo medžio laiptai vedė į siaurą antro aukšto koridorių. Trejos durys, vienos būtent tos, kurių jam reikia. Peras krūptelėjo, kai pirmame aukšte garsiai subildėjo, bet raktą į spyną įkišo iš pirmo karto. Vėl jo akies tinklaine nuslydo švelnus spindulys.
Nežinomam svečiui panašios procedūros negaliojo. Jis brovėsi į vidų kitaip.
Kambarys, į kurį pateko Peras, buvo apstatytas senoviniais baldais. Vyras juto bebaigiančių išsivėdinti konservantų kvapą, kuriais neseniai kažkas impregnavo visas medines baldų dalis. 
Šie baldai buvo tobuli – sukurti komfortui ir savininko patogumui. Foteliai  tarsi prisitaikydavo prie sėdinčiojo, nuramindavo kūną ir mintis, tarsi spinduliuotų kažką iš tolimos praeities. Sofoje Peras miegojo tik vieną kartą, tačiau turėjo pripažinti – jokia šiuolaikinė lova negalėjo lygintis su tuo senovės meistrų stebuklu savo patogumu.
Kambario viduryje – maža puošmena. Grakštus, tamsiai raudono medžio staliukas, subtiliais ornamentais išpuoštomis kojelėmis. Ant jo gulėjo sulankstytas monitorius su praeitos savaitės naujienų kopijomis ir nedidelis kompiuteris. Jis nepriklausė Perui, kaip ir pats pastatas bei nuostabieji baldai. Viskas čia buvo patikėta jo globon. Ir viską jis kažkaip sugebėjo išduoti.
Vyras rūpestingai uždarė duris, tada skubiai įjungė kompiuterį ir nuėjo prie spintos, kurios lentynos lūžo nuo knygų. Ištraukęs apatinį stalčių, surado jame nedidelį prietaisą, suvyniotą į medžiagos atraižą. Taikliu spyriu uždaręs stalčių, Peras prisiartino prie šiukšlių vamzdžio ir įmetė prietaisą vidun.
Pusė darbo padaryta. Vamzdyje esantis mechanizmas pasirūpins įrodymais.
Kompiuteris pakrovė operacinę sistemą ir pasveikino Perą švelniu, moterišku balsu. Šis nieko neatsakė, mintyse dėliodamas būsimus veiksmus į nuoseklią piramidę.
Apačioje triokštelėjo laužiamos durys, perspėjamai sucypė įsižeidęs patikrinimo įtaisas, tačiau tą pačią akimirką buvo nutildytas. Atrodo, „praeivis“ mąstė lygiai taip pat metodiškai, siekdamas savo, kol kas Perui tik apytiksliai nuspėjamo tikslo.

Viename iš susitikimų, kuomet jo patikimumas jau buvo įrodytas, hakeris išmokė Perą rašyti koduotas žinutes, skirtas jų ratui. Net patys galingiausi kompiuteriai nebūtų iššifravę paprasto kodo – jis buvo absoliučiai saugus. Tiek saugus, kad juo laisvai buvo galima bendrauti Tinkle, nesibaiminant Programuotojų gildijos, kurie stebėjo kiekvieną bitą. Šis kodas turėjo dar vieną privalumą – juo rašomos žinutės buvo labai trumpos.
„ASK. GTPPO. “ – parašė savo žinutę Peras, balsu liepdamas kompiuteriui pasiruošti atverti laisvą ryšio giją į Tinklą.
- Kokiu vardu norite prisijungti? – pasiteiravo malonus moteriškas balsas.
- Peras Imeronas.
- Slaptažodis?
Jis ėmė rašyti beprasmius sakinius, tęsdamas savo šifruotą tekstą. Rašė apie tariamą apsilankymą pas savo gydytoją ir kažkokią išsigalvotą ligą. Specialiai sumaišė žodžius sakiniuose – tegu šifruotojai pasistengia, manydami, kad kabliukas šioje vietoje.
- Sveiki atvykę į Imerono Tinklą, - sumurmėjo Peras savo slaptažodį. Šitaip jis juokėsi iš perdėto saugumo priemonių. Visas Tinklas buvo apraizgytas jomis ir seniai praradęs savo patikimumą. Informacijos jame buvo, tačiau kokia? Vis labiau ir labiau grimztanti į neperlaužiamų kodų nelaisvę, vis sunkiau prieinama..
- Jūsų tapatybės patvirtinimo pirmas etapas baigtas. Perai Imeronai, jums uždrausta prieiti prie Tinklo, todėl antrasis patikrinimo etapas nebus aktyvuotas. Geros jums dienos.
Apstulbęs Peras nustojo rašyti. Veiksmų piramidė jo galvoje ėmė griūti, prarasdama vieną svarbiausių ramsčių. Jis negalėjo perduoti pranešimo. Negalėjo įspėti draugų apie savo išdavystę. Kažkas žinojo jo vardą ir sugebėjo ne tik pasiųsti jo pėdsakais žmogų, tačiau ir atimti paskutinį šansą pasinaudoti Tinklu...
Išgirdo tyliai girgžtelinčius laiptus. Nepažįstamasis artinosi, laikas bėgo, o Pero galvoje tvyrojo sumaištis. Jis pabandė susikaupti ir atstatyti piramidę.
Tinklas jam neprieinamas, tai faktas. Kas gi liko?
Peras apsidairė aplink save, ieškodamas menkiausios užuominos. Jo žvilgsnis užkliuvo už rašiklio, gulinčio prie naujienų monitoriaus.
- Atšaukti visas komandas, – tvirtu balsu  sukomandavo kompiuteriui, paimdamas rašiklį ir priklaupdamas prie stalo. - Administratoriaus teisės. Vardas – Peras. Slaptažodis – Peras sugrįžta namo.
- Administratoriaus teisės patvirtintos.
Ką tik iškeptas administratorius skubiai rašė savo pranešimą ant tamsaus medinio paviršiaus. Tai buvo nepatikimas pranešimas – tas pats „ASK. GTPPO. “, tačiau kokia tikimybė, kad jį kas nors atras?..
- Sunaikinti duomenis. Sunaikinti struktūrą. Pakeisti formatą. Naujas formatas...
Peras užsikirto. Jis neprisiminė formatų. Paskutinį kartą tokias komandas naudojo prieš kelis metus – jos suspėjo išbyrėti iš jo galvos kartu su laiko smėliu. Kaip greitai bėga laikas, kai jo labiausiai reikia!..
- Pasirinkite formatą.
- Formatas... – jis krūptelėjo, nes durys staiga sudrebėjo nuo stipraus smūgio. Peras nepasuko galvos. Tam jis neturėjo laiko.
- Formatas... Pateik formatų sąrašą!
Vos moteriškas balsas paminėjo pirmą pavadinimą, jis pakartojo paskutinę komandą – šį kartą užbaigtą iki galo. Durys triokštelėjo, perskildamos pusiau, tačiau dar išlikdamos tarpduryje metalinių apkaustų dėka. Trečio smūgio jos nebeatlaikys.
- Ši komanda sunaikins visą informaciją. Ar jūs įsitikinęs savo sprendimu?
- Taip.
Garsiai driokstelėdami apkaustai išplyšo iš staktos, ir durys, perskridusios per visą kambarį, įsirėžė į knygų spintą.  Kai nepažįstamasis įžengė vidun, Peras sėdėjo atsilošęs patogiame fotelyje ir šiek tiek neramiu žvilgsniu stebėjo gęstantį monitorių. Jis beveik dėl nieko nebesibaimino.

---


Keturi konteineriai, kurių turinys neįtikėtinos sėkmės dėka per visus tuos amžius išliko šaltas, – geriau jie ir svajoti negalėjo. Verikas jau svajojo apie geriausią miesto klubą šį vakarą. Jie visi to verti. Visi nusipelnė geros šventės.
Konteinerius ištepė skystu plastiku, kuris kietėdamas sutvirtino pamažu yrantį senąjį šarvą. Sugaišo geras tris valandas, kol išgabeno konteinerius į  paviršių. Hagrus turėjo dar šiek tiek pasidarbuoti „adata“, kol padarė skylę pakankamai plačią, kad į ją pajėgtų sugrūsti konteinerį. Pakrauti juos į „Krabą“ buvo daug lengviau.
Trys vyrai ir viena moteris savo kapsulėse pirmą kartą buvo judinami per šitiek laiko, tačiau, regis, jiems tas buvo nė motais. Jie nė nemanė subyrėti į druzgus.
Verikas pats asmeniškai užveržė visus tvirtinimo diržus – norėjo būti garantuotas, kad kelionės metu cilindrai nepradės ridinėtis po denį, kai pilotas sugalvos pasisukioti netikėtais kampais. Dėl tokių jo triukų nieko negalėjai garantuoti.
Tvirtindamas paskutinę kapsulę, jis matė raukšlių išvagotą Martyno veidą, panašų į šimtamečio senio. Tik jo negalėjai pavadinti šimtamečiu – Verikas nežinojo tokio žodžio, kad galėtų tiksliai nusakyti šitokį žmogaus senumą. Žvelgdamas į Martyno veidą, jis vėl prisiminė kapitoną Van Demieną. Prakeiktasis jo mintyse neatrodė toks senas. Tačiau jis buvo toks pat bjaurus ir lygiai taip pat šypsojosi.
- Skrendame iš čia, - sumurmėjo Verikas į raciją, kai paskutinė sagtis buvo patikrinta. Pilotas neatsakė, tačiau atsakymą jis pajuto – „Krabas“ suvirpėjo.
Šatlas pradėjo lėtai judėti, sukdamas didelį lanką ir didindamas greitį. Verikas jau buvo pusiaukelėje į pagrindinį keleivių denį, kai staiga pilotas prabilo tiesiai jam į ausį:
- Vade, kažkas artinasi tiesiai į mus iš rytų.
- Ką?... - Verikas sustojo, išgąstis nusmelkė jį lengvo drebulio pavidalu. - Ar jie bando susisiekti?
- Kol kas ne. Aš juos ką tik pastebėjau. Nedidelis laivas, mažesnis už mūsų. Ginkluotas.
Verikas stovėjo siaurame praėjime ir nesiryžo žengti nė į vieną pusę. „Mednanas“ taip pat turėjo ginkluotų skraidyklių. Jeigu tai jų žmonės, tuomet turėtų greitai susisiekti. Koks tikslas saviškius laikyti nežinioje?
- Spausk iš šitos geležies visą greitį, - nusprendė Verikas. – Jeigu tai mūsiškiai, mes nieko neprarasime.
- Supratau...
Impulsas, pamėtėjęs „Krabą“ į priekį, buvo pakankamai netikėtas. Verikas prisispaudė prie koridoriaus sienos ir ėmė slinkti atgal – reikėjo pasirūpinti kapsulėmis. Pilotas dabar nejuokaus ir nešvaistys laiko švelniems posūkiams. Jis sugrįžo į krovinių skyrių ir ėmė dar kartą tikrinti diržus, svarstydamas apie dar vieną porą papildomų virvių.

Didindamas greitį, „Krabas“ apsuko didelį ratą, pasisukdamas nosimi į rytų pusę ir keldamas dulkių stulpus. 
Toli rytuose, kur dar negalėjai pamatyti plika akimi, ginkluotas skraidantis aparatas nežymiai pakoregavo savo kursą. Jį valdantis pilotas pastebėjo „Krabo“ manevrą, įvertino jo greitį ir pašaipiai nusišypsojo – kolegos valdomas griozdas buvo per lėtas ir nerangus, kad galėtų veltis į lenktynes su jo valdomu koviniu laivu, kurį Bezendoro Namuose juokais vadino „meilučiu“, nors ant korpuso nuo karo laikų tebeturėjo išpaišytą numerį – „D 14“.  Toli gražu ne visos „meilučio“ patrankos veikė, o ir kai kurios veikiančios turėjo rimtų problemų su aušinimu, energijos bei šaudmenų tiekimu. Bezendoro Namai nebuvo tokie turtingi, kad galėtų finansuoti kažkokio „D 14“ remontą. Tačiau jie turėjo gana gerai veikiančius imtuvus, radarus ir detektorius. Dar porą palydovų, kurių paleidimas į erdvę kainavo tiek, kad po to Bezendoro Namai vos išsikapstė iš finansinės duobės.
Pilotas taikėsi tiesiai į „Krabą“. Jeigu tiedu palydovai, kainavę velniškus pinigus, neklydo, tuomet „Mednano“ vyrukai tikrai atrado kažką įdomaus. Kažką, vertą kelių nereikšmingų žmogžudysčių.
- Noriu pasikalbėti su jų vadu. - Išgirdo pilotas niūrų balsą savo šalme.
- Pabandysiu susisiekti... - abejingai atsakė šis, įjungdamas išorinio ryšio priemones.
Kurį laiką buvo tylu, tarsi „Krabo“ pilotas būtų nusprendęs ignoruoti šaukinį, ar gavęs įsakymą iš viso neatsiliepti.
O galbūt jis tiesiog tarėsi su Veriku, kaip pasielgti. Mokslininkas šiek tiek sunerimo, išgirdęs piloto perspėjimą
- Leisk kalbėti man, - nusprendė Verikas, atsiremdamas į konteinerį su viduje plūduriuojančiu Martyno kūnu. Papildomų diržų taip ir nerado, tad beliko stovėti šalia ir bent morališkai palaikyti konteinerių stabilumą ir saugumą, grožintis jų turiniu. Vienam likti patalpoje su prakeiktuoju Van Demienu ir jo bičiuliais jungomis iš prakeikto laivo – argi tai ne kiekvieno mokslininko svajonė?..
Verikas nusisuko nuo konteinerio, nugara jausdamas  keturių užkonservuotų padarų egzistavimą.  Jo šalme tuoj pat pasigirdo kažkoks tylus ūžimas – įsijungė tiesioginis ryšys tarp abiejų laivų vyriausių vadų. Atrodo, besiartinančiųjų laive veikė gana triukšmingi varikliai.
- „Krabo“ vyriausias vadas Verikas klauso.
Trumpa pauzė, tarsi žmogus kitame radijo bangos gale nebūtų pasiruošęs ryšio seansui.
- Patrulinio laivo „D 14“ vyriausias vadas ir pagrindinės patrankos operatorius Akura, - išgirdo gana pašaipų atsakymą. - Taikliojo šaudymo pusės kilometro atstumu čempionas. Ar žinote, kad paskutinės varžybos vyko prieš pusę metų?
Jeigu Akuros pašaipą galėjai laikyti grėsminga, tuomet Verikas grėsmės joje pastebėjo netgi per daug. Jis pasistengė ignoruoti užuominas:
- Ar jūs turite kokį nors pranešimą, vade Akura?
- O kaipgi... Prieš valandą norėjau jums pasiūlyti palenktyniauti, be perstojo pliekiant patrankoms, tačiau netyčia sužinojau, kad savo griozde gabenate kažkokį labai vertingą krovinį. Todėl dabar turiu paprašyti jus nusileisti ir ištuštinti visą krovinių skyrių, antraip mums bus labai gaila.
- Jūs klystate, – pasakė mokslininkas. - Mes neturime jokio krovinio. Jūs apsigavote.
- Tuomet niekas nekliudo mums palenktyniauti pašėlusiu greičiu, ar ne? - sugergždė gudrus balsas.
Akura veltui laiko nešvaistė. Jo reikalavimas, įvyniotas į lengvą grasinimą, Verikui buvo pakankamai aiškus. Jeigu ne krovinys, Akura greičiausiai net nesikalbėtų su juo. Jis buvo piratas. Tiktai ne jūrų, o radioaktyvių dykumų.
Atsisukęs ir išvydęs Martyno veidą, Verikas netgi pajuto jam simpatiją –  skrajojančio Olando kapitonas dabar negalėjo lygintis savo, kaip vaiduoklio keliama baime su nematomu balso savininku, vadinančiu save patrankos operatoriumi Akura,...  Pastarasis, nors ir nematomas, buvo realesnis.
- Šio jūsų prašymo negaliu įvykdyti, - kiek galima ramesniu balsu atsiliepė Verikas, nors širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi. Jis nenorėjo priešininkui parodyti, kad bijo. Tegu galvoja ką nori. – Ar turite kitą pranešimą, vade Akura?
- Ką ten turi savo laive, Verikai? – pašnekovo balsas staiga nuskambėjo saldžiai. - Ką jūsų sukežę palydovai aptiko tokio, ko negalėjo surasti mūsiškiai? Ką atradote toje skylėje?
- Jeigu neturite kito pranešimo... –
- Kad tau kur subinė išsprogtų, liaukis vaidinti robotą! – krioktelėjo Akura. - Manai, nežinau, kad tau skafandras pilnas šilto skystimėlio? Manai, nenutuokiu, kad dabar stovi myždamas ir skaičiuoji mūsų patrankas? Siūlau tau garbingą pasiūlymą, vade Verikai. Nusileisk. Palik dykumoje viską, ką suradote skylėje ir gali skristi į visas keturias puses. Tai geriausia, ką galiu tau šiandien dovanoti.
Pasiūlymai, pažadėti priešo be jokių skrupulingų įžangų, Veriko visiškai nesuviliojo. Jis paskutinius žodžius praleido pro ausis, galvodamas apie sudaužytus ir iškraustytus šatlus, kurių keleiviai susitiko piratus. O gal pirma iškraustytus, tik po to sudaužytus... Kodėl niekas mieste nesigirdavo sėkmingai išsisukęs nuo piratų? Verikas nepažinojo nė vieno, kuriam būtų nusišypsojusi tokia laimė – sumokėti savo laisvės kainą krovinių skyriaus turiniu. Ar gali būti, kad jie bus pirmi taip išsipirkę?..
Jis kilstelėjo ranką ir perjungė savo raciją:
- Koks atstumas iki jų laivo?
- Dvidešimt septyni kilometrai. – Atsiliepė pilotas.
Spragt – jis vėl klausėsi Akuros šnopavimo. Verikas mintyse padėkojo pilotui už greitą reakciją.
- Pasiūlymas labai įdomus, - pasakė Verikas Akurai, galvodamas apie sėkmę ir jos sandarą (kodėl jis, mokslininkas, neištyrė šio taip reikalingo daikto anksčiau?..). - Tačiau mane labiau domina minėtos lenktynės bombarduojant patrankoms.
Jis vėl perjungė raciją ir šūktelėjo pilotui:
- Viską girdėjai! Kelk mus aukštyn, į kosmosą!
- Nemanau, kad juos tai sulaikys... – pabandė prieštarauti pilotas, tačiau „Krabas“ jau kilstelėjo nosį, vis dar tebelėkdamas tiesiai į „D 14“. Verikas parkrito ant grindų, nespėjęs įsitverti pritvirtintų daiktų ir nusirideno prie galinės sienos, keikdamasis ir melsdamasis, kad nuo smūgio nesuskiltų skafandro šalmas. Paskutinį kartą į orbitą „Krabas“ kilo labai seniai ir niekas nuo to laiko netikrino jo hermetiškumo.
- Penkiolika kilometrų iki jų laivo. Šaudyti jie galės pradėti  po trijų minučių... Vade, ar jums viskas gerai?
- Nekreipk į mane dėmesio, gelbėk mūsų kailius! – pralemeno Verikas, bandydamas pakilti ant kojų. Jį vis stipriau spaudė prie sienos, nes šatlo pagreitis sulig kiekviena sekunde vis augo. Įdomu, kaip jaučiasi jo kolegos keleivių skyriuje?
- Ar mes turime nors vieną ginklą? - paklausė jis piloto. - Nors patį menkiausią?
- Aš turiu asmeninį ginklą, tačiau abejoju, ar tai padės.
Užsiėmęs „Krabo“ valdymu, jis dar sugebėjo pajuokauti. Verikas urgztelėjo ir atsiplėšė nuo sienos. Jis pastebėjo, kaip slysta diržas nuo pirmo konteinerio. Pagreitis stūmė daiktą  į galinę krovinių skyriaus sieną.
Tada prabilo jo kolegos, atsitokėję po sukrėtimo. Ir beveik visi iš karto, choru, tačiau Koris šaukė garsiausiai iš visų:
- Verikai! Kas, po šimts, čia dedasi?! Ką tas pilotas sau mano spausdamas tokiu greičiu ir dar su tokiu kroviniu?! Ir kodėl „Krabas“ skrenda tokiu...
- Užsičiaupk, Kori, jeigu nori dar pamatyti savo motiną! - piktai pertraukė padėjėją vadas. - Prisisek ir skaičiuok savo nugyventus metus, nes mes tuoj susidursime su piratais!
- Šūdas, Verikai, kodėl iš karto nesakei?!
- Nes žinojau, kad neįsimetei į kišenę patrankos, Kori! O gal nori išlipti ir plikomis rankomis išardyti jų laivą?!
Susierzinęs Verikas žengė į priekį ir apglėbė rankomis slystantį konteinerį.
- Verikai! - šį kartą tai buvo Hagraus balsas. - Betgi aš turiu patranką, Verikai! Mano „adata“!
Vadas sukluso. Taip, Hagraus žaisliuką jis buvo visai pamiršęs. Pastarasis buvo pakankamai galingas, kad padarytų skylę pakankamai toli esančiame objekte.
- Mes kylame į kosmosą, Hagrau... - sukrenkštė Verikas, stumdamas konteinerį atgal. - Negalėsime atverti nė vieno liuko. Mūsų skafandrai nepritaikyti vakuumui.
Hagrus akimirkai nutilo, kad pagalvotų apie susidariusią padėtį.
- O kam tau reikia mus iškelti į kosmosą? - paklausė jis.
- Man atrodo, jų skraidyklė nepritaikyta skraidymui vakuume. Kai kalbėjausi su jų vadu, girdėjau ūžiant variklius. Greičiausiai korpusas nesandarus. Labai tikiuosi, kad jie pasuks atgal, vos tik mes iškilsime...
- Išmatų krūva!!!
Sulig šiuo isterišku piloto šūksniu, „Krabas“ staiga pasviro ir neįtikėtinu vikrumu metėsi į dešinę, visus jo keleivius blokšdamas kairėn. Nepaisant manevro, atlėkusi Akuros  raketa pataikė į galinius “Krabo“  vartus ir juos visiškai nuplėšė, pamėtėdama šatlą į priekį. Iš atsivėrusios skylės pasipylė nepritvirtinti prietaisai ir korpuso atplaišos, išsviestos už borto stipraus oro gūsio.
- Negaliu toliau šitaip kilti! - sustūgo pilotas. - Negaliu rizikuoti! Viduje ką tik nukrito slėgis!
Ir „Krabas“, nesulaukęs vado pritarimo, nuleido savo nosį žemyn, kad pradėtų leistis ir pasitiktų savo mirtį.

---

Nepažįstamasis akimirką stovėjo tarpduryje, vertindamas situaciją ir tarsi visiškai nesibaimindamas galimo Pero priešinimosi – juk galėjo Peras kad ir menkiausią šaudyklę turėti. Jis pastebėjo kompiuterį, tačiau prieiti prie jo nesiskubino. Užuot pabandęs sustabdyti besibaigiantį formatavimo procesą, jis ramiai perėjo kambarį ir gracingai atsisėdo į antrą fotelį. Kelias sekundes mėgavosi šio patogumu, tada lėtai nusiėmė kepurę  ir padėjo ją sau ant kelių. Jo ilgas, tamsiai pilkas paltas buvo prasagstytas, po juo galėjai pastebėti kažkokį keistą drabužį, panašų į plačią, juodą juostą, apvyniotą apie jo kūną visais įmanomais kampais. O gal tai buvo tiesiog iliuzija – prieblandoje Peras negalėjo pasakyti. Jis matė juodą drabužį.
Žmogaus veidas buvo gana taisyklingas, patrauklus, akys į Perą žvelgė ramiai, beveik su kažkokiu švelnumu. Lūpos nebuvo nei per daug plonos, nei labai storos, suspaustos į neutralią grimasą. Net lūpų kampučiai neišdavė savininko, kad jis patenkintas pagaliau pagavęs Perą. Jis turėjo baltus, trumpai kirptus plaukus ir gana tamsią veido odą, praktiškai be jokių defektų. Peras, pažvelgęs į jį, kažkodėl prisiminė vieno graikų kario piešinį senoje knygoje, nors pastarasis turėjo garbanotus plaukus. Tačiau veido bruožai buvo vienodai taurūs.
Senis žinojo, kaip tai apgaulinga.

Nepažįstamasis paglostė medinį ranktūrį.
- Išties, patogus daiktas, - linktelėjo jis ir žvilgtelėjo į Perą, kuris susidomėjęs sekė nepažįstamojo veiksmus, susitaikęs su savo likimu. - Kiek suprantu, jau pasirūpinote visais savo pėdsakais, ar ne?
Peras pažvelgė į kompiuterį, kuris jau nebegalėjo nieko pasakyti savo moterišku balsu. Tuoj jis išsijungs ir viskas bus tikrai baigta.
- Kodėl nebandote sustabdyti? - ignoravo jis nepažįstamojo klausimą.
- Sustabdyti ką? - nepažįstamasis mostelėjo dviem pirštais į kompiuterį. - Jūs apie šitą? Kvaila būtų tikėtis sėkmės. Kai pradėjau laužti duris, jūs davėte komandą. Operacinės sistemos ir informacijos ištrynimas trunka dvi ir penkias šimtąsias sekundės, kurios seniai praėjo.
Tylus, ramus nepažįstamojo balsas ir puikai valdomos emocijos nustebino Perą. Jos niekaip nesiderino su išlaužtomis durimis, gulinčiomis prie knygų spintos. Akimis pamatavęs atstumą, kurį durims teko nuskristi, vyras pradėjo suprasti, kas iš tiesų prieš jį sėdi.
- Ar jūs... kiborgas?.. - paklausė Peras.
- Jeigu dėl to pasijusite geriau, tuomet taip, aš esu kiborgas. - Ramiai linktelėjo sėdintysis.
Pero pečiai šiek tiek nusileido. Jis iš tiesų pasijuto daug geriau. Visi išsigelbėjimo planai, iki šiol įkyriai sukęsi jo galvoje, pagaliau nebekankino jo. Nuo kiborgo pasprukti paprastam žmogui buvo beveik neįmanoma, tuo labiau perkopusiam gyvenimo vidurį. Jeigu šis padaras iš tiesų buvo atsiųstas jį pribaigti, jis taip ir padarys. Taškas. Visa, ką jis dabar turėjo ir kuo galėjo mėgautis, buvo tos kelios minutės, likusios iki gyvenimo galo. Ir jos, regis, niekur neskubėjo. Kiborgas delsė.
- Kodėl jūs norite mane nužudyti?
Kiborgo žvilgsnyje nebuvo įmanoma išskaityti jokių emocijų. Nebent nežymų smalsumą, nors Peras gerokai abejojo, ar tokie padarai kaip šis sugeba jausti smalsumą. Jie buvo beveik mašinos. Jie galvojo kaip mašinos.
- Tai ne mano noras. Aš tik pildau kliento užsakymą.
- Ak, taip... žinoma. - Peras neramiai pasimuistė, bandydamas prisiminti ar sugalvoti, ką jis pastaruoju metu galėjo taip smarkiai užrūstinti. - Kodėl... jūs delsiate?
- Iki užsakymo įvykdymo galutinio termino liko penkios valandos. Jus jau suradau, todėl sunkiausia darbo dalis padaryta. Likusias penkias valandas galiu jums dovanoti, jeigu pasiryšite pakęsti mano kompaniją.
Peras nustebęs žioptelėjo. Jis nė karto nematė šitaip besielgiančio kiborgo. Su juo buvo kažkas ne taip. Gal išsiderinusi biologinė kompiuterio dalis, o gal jis netgi ne kieno nors nuosavybė – tiesiog vienišas vaiduoklis, egzistuojantis neapibrėžtam tikslui. Kartais tokių pasitaikydavo. Vienišių paprastai niekas nemėgo, o pasitaikius gerai progai, pasistengdavo sunaikinti, nes jie buvo beveik nenuspėjami.
Peras dar labiau nustebo, kai padaras pasilenkė ir ištiesė jam savo ranką:
- Vadinkite mane Gorbu, daktare Perai.
Jis paspaudė Gorbo ranką, pats gerai nesuprasdamas, kodėl taip daro. Tikriausiai užbūrė kiborgo keistumas. Jį ruošėsi užmušti ne šiaip žmogžudys, užsiimantis šiuo šlykščiu verslu dėl to, kad jo tėvai neturėjo kuo užmokėti už mokslus ir taip įtvirtinti savo sūnelio kurioje nors gildijoje. Žmogžudys neatrodė baisiai, nesikeikė ir nepravardžiavo jo „mėsa“ ar dar kokiu nors gražiu vardu, kokiais susikivirčiję praeiviai apmėtydavo vienas kitą gatvėje. Gorbas tiesiog sėdėjo, susidėjęs delnus ant kelių ir siūlė jam dar penkias gyvenimo valandas.
Peras nežymiai suabejojo. Siūlė penkias valandas KAM?
Jis prisiminė, kad atitinkama programa aprūpintas kiborgas nesunkiai gali išgauti jam rūpimą atsakymą, netgi tiesiogiai neprabildamas apie jį dominančius reikalus. Ant stalo gulintis kompiuteris jau buvo „negyvas“, prietaisą sunaikino šiukšlių vamzdyje įrengtas smulkintuvas. Šis kiborgas neturėjo jokio kito informacijos šaltinio, tik jį, Perą.
- Kam tu man duodi penkias valandas, Gorbai? - atsiduso Peras, staiga pajutęs nuovargį. Paslaptys jo galvoje kartais pačios verždavosi pastoviniuoti ant liežuvio galo. Jis jau pakankamai gerai įrodė esąs prastas paslapčių saugotojas. O šis padaras jam duoda penkias valandas ir galybę progų dar ką nors išsiplepėti.
Kiborgas kelias sekundes kažką mąstė, tada mostelėjo delnu, tarsi gerai neapsisprendęs:
- Išeiti iš kambario jums neleisiu. Jums teks kažką veikti čia, mano draugijoje. Kitaip, deja, negaliu. Atleiskite.
- Vadinasi, mums belieka kalbėtis?
- Pokalbis yra geras žmogaus pažinimo būdas, - linktelėjo Gorbas.
- Apie ką norėtumei pasikalbėti su manimi visas tas penkias valandas?
Peras mintyse liūdnai šyptelėjo – štai kiborgas tuoj išsiduos. Jeigu jo smegeninėje tikrai veikia netiesioginio žinių išgavimo programa, jis neištvers nepasiūlęs pirmos temos. Ir ta tema kažkaip bus susijusi su jo paslaptimis.
Gorbas gūžtelėjo pečiais, niekais paversdamas visas Pero viltis:
- Nežinau. Kalbėkime apie tai, kas rūpi jums. Jeigu norite, galite dainuoti. Pritarsiu.

---

Akura vos nepaleido „Krabo“ nuo savo patrankos taikiklio, kai šis, prasilenkęs su „D 14“, paliko šį kratytis paskui save sukeltame oro sūkuryje.  Patrankos operatorius gerai suprato, ką reiškia toks šatlo beprotiškas lėkimas aukštyn – Verikas norėjo pasprukti į kosmosą, kur „D 14“ negalėtų jo vytis. Akuros  priešininkas nebuvo visiškas geltonsnapis.
- Bet ir aš ne toks, kapitone Verikai... - nusišypsojo Akura, vėl nutaikydamas savo patranką į „Krabą“. - Tau vis tiek teks primyžti į  savo skafandrą!
Akimirką Akura dvejojo, baimindamasis pataikyti ne ten ir susprogdinti taip trokštamą paslaptingą krovinį, tačiau kai pilotas perspėjo apie pernelyg didelį aukštį (jis jau ketino liautis sekęs „Krabą“), pirštas pats nuspaudė reikiamą mygtuką. Akuros smegenys tik po šio veiksmo pavėluotai sugalvojo pasiteisinimą – jeigu krovinys neatitenka jam, tuomet jis neatiteks ir visiems kitiems.
Šūvio metu Akura nepastebėjo, kur tiksliai buvo nutaikytas patrankos taikiklis. Jeigu jis būtų šovęs atidžiau, greičiausiai Verikas būtų išlėkęs pro didžiulę skylę su visais konteineriais, tačiau raketa, užuot smogusi į šatlo šoną, pabučiavo jo uodegą.
Akura iš pradžių supyko pats ant savęs už tokį prastą šūvį, tačiau netrukus jo veidas nušvito iš džiaugsmo.
„Krabas“ nebekilo. Jis ėmė pamažu leistis, blaškydamasis į šalis, lyg papuolęs į uraganą.
- Argi tavo skafandre ką tik nepradėjo bėgti šiltas skystis, Verikai?.. - sumurmėjo Akura, nutaikydamas į šatlą vieną iš smulkaus kalibro patrankų. Jis vėl atgavo viltį gauti krovinį, dėl kurio Verikas buvo pasiryžęs tokiam smagiam pasiskraidymui. Svarbiausia buvo nepersistengti apšaudant „Krabą“. Jį reikėjo tik nesmarkiai „nubrūžinti“.
Pirmus penkis šūvius jis paleido tiksliai į krovinių skyriaus vartus. Kad pagąsdintų vadą ir priverstų jį priimti teisingus sprendimus.

Verikas išklausė piloto keiksmus ramiu veidu. Jo galvoje seniausiai nebebuvo jokio darnaus veiksmų plano, o pastumti išslystančio konteinerio atgal jis taip ir nesugebėjo – atrodė, kad daiktas juda tik į vieną pusę. Jis suprato, kad lenktynės ką tik prasidėjo ir jie nebeturi jokio pranašumo.
Stiprūs smūgiai, staiga įlenkę išorinį šarvą, privertė Veriką krūptelėti.
- Kas čia darosi? – suriko jis pilotui, kuris keikėsi ne blogiau nei jūreivis iš tėvo pasektos pasakos.
- Jie šaudo į mus!  Regis, krovinys jiems tikrai neberūpi!.. Šūdas! Vade, ar mes dar lenktyniausime su jais? Gal norite dar kartą pasikalbėti su jų vadu?
- Ne! - Verikas pajuto kylantį pyktį. - Ir nebandyk atsakyti į jų šaukinius. Kiek mums dar liko skristi iki Legordo barjero?
- Mes dar net pusės kelio nenuskridome!..
Piloto balsas pranyko triukšme – į „Krabą“ vėl pataikė kruša kulkų, paleistų įsisiautėjusio Akuros. Jo laivas neatsiliko nė per metrą, sąžiningai atkartodamas „Krabo“ manevrus. Nuo smūgio šatlą staiga krestelėjo. Konteineris, kurį Verikas stengėsi prilaikyti menkomis savo jėgomis, staiga gavo impulsą ir slystelėjo į priekį, prispausdamas mokslininką prie sienos ir išmušdamas visą orą iš šio plaučių. Net surikti nespėjo – skausmas akimirksniu atėmė žadą.
- Ar visi sveiki?! - suriko pilotas, tarsi dabar tai būtų aukščiausios svarbos klausimas. Verikas mintyse ėmė melstis, kad jis tik pargabentų juos – nors ir sulaužytus iki paskutinio kaulo nuo idiotiškų manevrų. Jis vis dar tikėjo, kad jiems pavyks, nors pilotas MATĖ kitokią šio skrydžio baigtį. Jų laivas negalėjo pasprukti nuo priešininkų. Jis buvo per lėtas.
Verikas pabandė negalvoti apie skausmą ir išsikrapštyti iš po konteinerio. Jis įsirėmė į korpusą ir pabandė atstumti šį, tačiau nieko neišėjo – pirštinės slydo lygiu paviršiumi. O jeigu ir nebūtų slydusios, greičiausiai vis tiek nieko nebūtų pavykę – negalėjo pastumti tada, nepastums ir dabar. Jam reikėjo stipraus pagalbininko.
- Hagrau... - sušvokštė Verikas, paliesdamas šalmą. Staiga jis akimirkai pamiršo skausmą. Paminėdamas Hagrų, prisiminė šio žodžius - senis siūlėsi pašaudyti iš savo „adatos“. Dabar jie, panašu, į kosmosą nebeiškils, tad tai visai įmanoma. Bent šiokia tokia viltis sugrįžti namo.
- Verikai, čia Hagrus. - Išgirdo atsakymą. Senis taip pat švokštė, tarsi smūgiai būtų pasvaidę ne blogiau nei jį patį. - Tu dar gyvas?..
- Dar laikausi... Ateik į krovinių skyrių, Hagrau. Ir pasiimk „adatą“. Ir... man reikia tavo pagalbos.
Atrodė, kad konteineris pamažu vis dar slysta visu savo svoriu, lėtai trėkšdamas Veriką perpus. Šis sukando dantis ir apsidairė, ieškodamas kokio nors daikto, kurį kaip nors galėtų panaudoti ir išsikapstyti iš tokios nemalonios padėties. Tėvo skaitomose istorijose dažnai taip būdavo. Patekęs į nelaimę herojus surasdavo kažkokį daiktą, numestą ten rašytojo vaizduotės, kuriuo ne tik ištraukdavo save iš keblios padėties, bet dar ir priešus pribaigdavo. Tokio universalaus daikto dabar ir trūko.
Verikas apgailestaudamas turėjo sau pripažinti, kad pateko į istoriją, nepanašią nė į  vieną iš tų, kurias tėvas parnešdavo namo. Netoliese jis išvydo tik ploną trosą, apvyniotą aplink du kabliukus. Kažin, ar juo buvo galima padaryti kokį nors žygdarbį.
- Vade, jie vėl bando susisiekti. - Išgirdo jis pilną nevilties piloto balsą. - Ar atsakyti?
Verikas prikando lūpą, galvodamas apie Akuros pasiūlytą išeitį. Nepatikimas pasiūlymas dvokė net per juos skiriančius du šimtus metrų. Kokias jis turėjo išeitis? Viena jų – išdidžiai išlėkti per didžiulę išsprogdintą skylę ir ištikšti į smėlio kopą. Kažin, ar Akura pastebėtų jo išdidų veidą per tokį atstumą? Ir dar po šalmo stiklu. Greičiausiai ne. Tad tokia nauda iš to išdidumo... Reikėjo kažkokios gudrybės.
- Vade? – nerimo pilotas. - Ar jūs gyvas, vade?
Atsidarė krovinių skyriaus durys ir Hagrus įėjo vidun, pasikišęs „adatos“ dėžę po pažastimi. Išvydęs Veriką, jis be žodžių puolė traukti atgal jį prispaudusį konteinerį.
- Gerai, aš atsiliepsiu, - atsiduso Verikas, jausdamas atlėgstantį korpuso spaudimą. Jis išlindo iš po konteinerio ir susmuko šalia jo. - Perduok Akurai, kad aš apgailestauju dėl savo pirmojo sprendimo ir noriu su juo susitarti.
- Ką tu darai?! - išsigando Hagrus, išgirdęs Veriko žodžius.
Šis šyptelėjo puse lūpų:
- Bandau užkalbėti Akuros patrankų vamzdžius, Hagrau...
Regis, priešininkas naudojo paprastą strategiją – paleisdavo papliūpą ir imdavo kviesti priešą pasikalbėti. Aktyvus raginimas priimti pasiūlymą, kurį Verikas laikė niekam tikusiu. Tačiau kitos išeities nebuvo. Sekanti papliūpa galėjo nesunkiai pažeisti variklius, į kuriuos Akura stengėsi kol kas nepataikyti. Tačiau jis tikrai pataikys, jei iki Legordo liks mažiau nei pusė kelio. Viskam buvo ribos.
- Sujungiu... – atsiduso pilotas po trumpos pauzės. Verikas vėl išgirdo tylų variklių ūžimą. Gal net garsesnį nei pirmą kartą.
- Matau, lenktynės tau nelabai patinka, vade Verikai! - pirmas neišlaikė Akura.
- Jos nelabai patiko mūsų trapiam kroviniui, - pataisė jį Verikas. - Ir, žinoma, mums taip pat.
- Ar aš sugadinau krovinį? – paklausė Akura truputį nusivylusiu balsu.
- Dar ne, bet jeigu ir toliau taip šaudysi, jis greitai neišlaikys.
Akura sukikeno kitame ryšio gale.
- Neužkalbinėk man dantų, vade! Jūs turite vieną galimybę nusileisti – tol, kol nepriskridote vandenyno. Vėliau bus vėlu ir aš TIKRAI sugadinsiu krovinį, supratai?
Verikas atsiduso. Jis viską suprato netgi geriau.
- Ar tavo pasiūlymas tebegalioja, Akura? – paklausė jis, nekreipdamas dėmesio į Hagraus gestikuliavimą. Pastarasis įnirtingai bandė kažką pasakyti.
- Po to, kai turėjome išgadinti tiek šaudmenų, mano pasiūlymas šiek tiek pasikeitė. Dabar jūs turėsite nusileisti, iškrauti krovinį, atiduoti mums visus savo skafandrus ir drabužius – tik tada aš jus paleisiu, mano mielieji užpakaliukai!
Akura juokėsi, mėgaudamasis savo padėtimi.
Hagrus išgirdo. Jis vien lūpomis sumurmėjo „Šūdas! “ ir paglostė tą šalmo vietą, kur turėjo būti pakaušis. Verikas norėjo užprotestuoti, tačiau prisiminė, kad atstumas iki vandenyno vis mažėja – o su juo kartu ir toks brangus laikas, byrantis tikrai ne jų naudai.
- Sutinku, tik nebešaudyk, - pasakė Verikas, baimindamasis, kad Akura ims abejoti dėl tokio greito sprendimo. - Mes leidžiamės.
- Ar mano ausys šiandien prastai girdi, vade? - šūktelėjo Akura.
- Tavo ausys girdi gerai. Nuleisk vamzdžius - mes leidžiamės iškrauti krovinio ir atiduoti skafandrų. Ryšio pabaiga.
Verikas sunkiai pakilo ant kojų ir liepė pilotui labai atsargiai, mažu kampu leistis žemyn. Tik tada, kai jis visai išjungė savo raciją, Hagrus pagaliau išdrįso pakelti balsą:
- Tu kokį šūdą čia išdirbinėji?!

---

Gorbas užkūrė židinyje ugnį iš užsilikusių aptręšusių pliauskų. Dūmai iš karto atrado teisingą kelią, nors kamino niekas neprižiūrėjo jau nežinia kiek šimtmečių. Kiborgas kelias minutes grožėjosi gelsva liepsna iš arti, tada sugrįžo prie fotelio ir pastūmė jį taip, kad sėdėdami jiedu galėtų matyti vienas kitą nepasukdami galvų. Ugnies traškėjimas ir šviesos atšvaitai nuramino Perą. Kambarys, net ir su išlaužtomis durimis, dabar atrodė daug mielesnis.
- Kieno jūs, Gorbai? – toks buvo pirmas Pero klausimas.
- Argi kiborgas privalo turėti savo šeimininką?
- Taip dažniausiai būna.
- Dažniausiai, - ištarė Gorbas, pažvelgdamas į neveikiantį kompiuterį, - jūs galvojate, kad mes esame tiesiog kompiuteriai su kojomis, kuriems galite pakeisti programas kada panorėję. Tačiau paprastam kompiuteriui niekas nekuria nuotolinio pulto, siunčiančio atsijungimo kodą, argi ne?
- Tokio dar nemačiau, - sutiko Peras.
- Taip. Netgi paprasti robotai tokių neturi. Kaip apibūdintum emocijas žmogaus, kuris kėsinasi į savo nuosavą kiborgą tokiu pultu? - Gorbas keistai šyptelėjo.
- Pagalvočiau, kad jis jaučia kažkokią kaltę jį perprogramuodamas.
- Taip, - linktelėjo kiborgas. - Galbūt. Tačiau dažniau tai būna baimė. Tiksliai nežinau, kokia jos priežastis, tačiau įtariu žmogaus vaizduotę. Man atrodo, mūsų šeimininkai kartais įsivaizduoja, jog mes turime tai, ką anksčiau vadino siela, arba esme. Kartais jie mano, kad tose dirbtinėse smegenyse atsiranda vaiduokliai, kurie kiborgą padaro panašesnį į žmogų.
Peras sunerimęs žvelgė į Gorbą. Šis spoksojo į ugnį, švelniai šypsodamasis, tarsi paskutinės mintys jam būtų teikusios pasitenkinimą.
- Jie sužmogina mus taip, kad praranda pasitikėjimą savo pačių sukurta technologija. Tai ne kaltė, daktare Perai. Tai baimė. O kai šeimininkas bijo savo tarno – jis jau nebe šeimininkas - nesvarbu, kad apsiginklavęs nuotolinio valdymo pultu. Juk ir jūs mane pirma palaikėte žmogumi, argi ne?
- Palaikiau, - sutiko Peras. - Vis tiek neįmanoma atskirti, kol neparodote savo sugebėjimų. Beje, kuo išlaužėte šias duris? Juk rankomis?
Gorbas pažvelgė į savo lygias rankas ir linktelėjo. Peras nukreipė akis į degančią ugnį. Gelsvos liepsnos šokis padėjo užmiršti bėgantį laiką.
- Ar jūs laikote save žmogumi? - paklausė jis kiborgo.
Gorbas tylėdamas žiūrėjo į tas pačias liepsnas, tarsi jo smegenys būtų papuolusios į uždaro loginio ciklo nelaisvę. Praėjo keliolika sekundžių, kol jis atgavo amą.
- Ką jūs vadinate žmogumi? - atsiliepė jis klausimu, kuris Perui pasirodė gana netikėtas. - Ar žinote tikslų apibrėžimą?
Vyras pabandė prisiminti visus iki šiol girdėtus apibrėžimus, kurių netgi apibrėžimais negalėjai pavadinti. Žmonės dažnai sau sugalvodavo epitetus. Ir „žmogus“, rodės, buvo vienas iš jų.
- Niekada apie tai rimtai nepagalvojau. - Prisipažino Peras. - Nemanau, kad toks žodis turi tikrą apibrėžimą.
- Vadinasi, - Gorbas pažvelgė į senį smalsiu žvilgsniu, - Mes galime pabandyti tai išsiaiškinti. Juk jūs esate žmogus?
- Taip, - nusišypsojo Peras ir tuoj pat pridūrė su nežymia ironija. - Turiu tokią garbę.
- Tada mes galime imtis lengvesnio uždavinio – atrasti apibrėžimą jums, o ne pačiam pavadinimui?
- Manau, tai būtų teisinga, - sutiko senis.
Gorbas šiek tiek pasisuko į jį.
- Tuomet kaip skambėtų tas apibrėžimas?
Peras prisimerkė ir pabandė atrasti savo paties apibrėžimą. Užduotis, kurią Gorbas iš pradžių iškėlė „žmogaus“ pavadinimu, dabar pasirodė beesanti kur kas lengvesnė. Tačiau tik iš pradžių. Vos tik Peras panorėdavo prasižioti ir pasakyti Gorbui iš pažiūros pabaigtą apibrėžimą, jis iš karto pastebėdavo detales, svetimas loginiam protui. Ir vos tik tas detales pakeisdavo logiškai išreikštais atitikmenimis, jos tarsi išsišakodavo į daugiau smulkesnių atšakų, reikalaujančių tikslesnio vertinimo.
- Kodėl jūs manęs šito nepaklausėte anksčiau? - sumurmėjo jis, stumdydamas smegenyse vis augantį atšakų skaičių, kurios jau sunkiai klijavosi į vieno sakinio apimties apibrėžimą. – Aš būčiau sugaišęs kelias dienas šiam klausimui.
- Jūs būtumėte sugaišęs daugiau, - šaltai pastebėjo kiborgas. – Žmogus yra gana paradoksali sąvoka.
Peras tylėjo, bandydamas suvokti kiborgo teiginį.
- Jeigu imtume tik paviršutiniškas reikšmes, tai jūs esate vyriškos lyties gyvūnas, besiskiriantis nuo kitų gyvūnų rūšių savo unikalia biologine sandara. – Tesė Gorbas. - Turite dvi rankas, dvi kojas, pailgą torsą, išorinius lytinius organus ir galvą ant gana trumpo kaklo. Jūs šiltakraujis, praktiškai beplaukis, prisitaikęs gyventi sausumoje, dideliuose, savo paties sukurtuose  pastatuose. Turite neblogai išvystytas smegenis ir kalbos padargus, kurių dėka  galite komunikuoti su kitais savo rūšies atstovais išvystytais garsų šablonais. Kad sąvoka būtų dar tikslesnė, mes galėtume užsiminti apie kai kurias smegenų veiklos subtilybes, kurios skiriasi nuo kitų gyvūnų turimų analogų, tačiau tai būtų smulkinimas, reikalaujantis papildomo laiko, daktare Perai.
- Vadinasi, - nusijuokė Peras, bandydamas prisiminti visą Gorbo vienu iškvėpimu padiktuotą litaniją, - tai ir yra žmogus?
- Ne. Tai apibrėžimas, labai paviršutiniškai apibūdinantis jus. Tai yra maža sistemos dalis, kuria galima apibrėžti bet kurį gyvūną ar objektą, tačiau tai nepasako, kad jūs esate žmogus. Visoms gyvūnų rūšims suteikti pavadinimai yra į jus panašių būtybių smegenų darbo vaisius. Ir, jeigu neklystu, patys save jūs priskyrėte primatams, kurių kiti atstovai dabar kažin ar beegzistuoja. Dar save vadinote homo, priskirdami papildomus žodžius, apibūdinančius jūsų pačių evoliucinius pasiekimus. Visa kam, ką tik pastebėjo jūsų rūšies atstovai, jie sukūrė pavadinimus, suskirstė į rūšis ir netgi išrado tokį žodį kaip „svarba“, jo pagalba iškeldami save į svarbiausią vietą, kuriai ir buvo sugalvotas žodis žmogus - tuščias savęs išaukštinimas ir aukščiausios svarbos sinonimas.
- Bet argi žmogaus protas, jo sugebėjimas abstrakčiai mąstyti neįrodo jo pirmenybės prieš kitas gyvūnų rūšis? - neištvėrė Peras, kuriam šiek tiek nepatiko tokie šalti (ir kandūs?) Gorbo išvedžiojimai.
- Argi jūs nesutinkate, kad šios pirmenybės buvo sugalvotos jūsų paties rūšies atstovų? - priminė Gorbas, šypsodamasis lengva šypsena. - O gal jūs sulaukėte viešo visų Žemės gyvūnų raštiško pripažinimo?
- Na... ne, - sutiko Peras.
- Jūs sakote „ne“, nors iš tiesų nežinote. Gal tas patvirtinimas buvo, tik nesugebėjote perskaityti. Juk iki šiol taip ir neišmokome suprasti kitų gyvūnų kalbų, nebent kai kurias rūšis išmokėme suprasti MŪSŲ kalbą... Ir tik labai paviršutiniškai. O abstraktus mastymas yra tik dar viena homo išrasta sąvoka, padedanti jam įvardinti ir tuo pačiu apriboti jį supantį pasaulį.
Gorbas pasilenkė, pakėlė didelę pliauską ir švystelėjo ją į židinį, tuo sukeldamas spiečių nerimstančių žiežirbų. Peras atrodė gerokai paskendęs mintyse. Jis seniai pamiršo, kad jo mirtis nesulaikomai artinasi.
- Aš noriu prieštarauti, tačiau dar nežinau, KAIP. - Prisipažino Peras kiborgui, tyliai nusijuokdamas.
- Tai normalu. Jūs bandote suteikti sau svarbos ir išlaikyti save įsivaizduojamos piramidės viršūnėje.
- Išlaikyti save žmogumi? - patikslino Peras, jausdamas šio žodžio tuštumą.
- Jeigu jums tai svarbu – tuomet taip.
- O kaip jūs?
Gorbas vėl kelioms sekundėms nutilo, tarsi jo kompiuteris būtų užimtas gana stambia duomenų baze.
- Aš turiu tik homo formas ir organų imitacijas, daktare Perai.  Mano logika yra paremta homo sukurtomis taisyklėmis, tačiau čia egzistuoja didelis skirtumas tarp manęs ir mano kūrėjo. Aš tas taisykles naudoju beveik visada, tuo tarpu mano kūrėjas jomis beveik nesinaudoja. Homo yra veikiami tokios daugybės nelogiškų, iš pažiūros beveik atsitiktinių minčių ir idėjų, kad mano atsiradimą galima pavadinti tokiu senovišku žodeliu – stebuklas. Žmogaus loginį mąstymą irgi būtų galima pavadinti taip pat.
- Norite pasakyti, - žioptelėjo nustebęs Peras, - Kad mes esame nemastantys?
- Devyniasdešimt penki procentai tavo rūšies atstovų nesivargina naudoti loginės savo mastymo mechanizmo dalies, nes tai reikštų pasaulio pervertinimą vos ne kiekvieną akimirką. Kiekvienas nugyventas atodūsis būtų kažko atradimas. Kažko, kas keistų visa kita. Biologinės smegenys yra per tingios, kad atliktų tokį didelį darbą, todėl joms daug paprasčiau yra pastverti pasaulio akimirką ir įkalinti ją paprastame šablone, kurį panaudoti kasdieniame gyvenime daug paprasčiau. Ar pastebėjai, daktare Perai, kad net tavo bendravimas su kitais yra šabloninis? Visi sakiniai, kuriuos sakai, apdorojami ne dabar, o buvo apdoroti kažkada anksčiau ir išsaugoti tam momentui, kai jų vėl prisireiks. Ir daugumą jų tu sugalvojai ne pats, o išgirdai iš savo tėvų ar draugų. Kad sukurtų naujus sakinius, žmonės turi „įjungti“ savo loginį varikliuką. Ir tai nutinka gana retai. Paskaityk senas knygas. Jos lengvai skaitomos tada, kai parašytos šabloniniais sakiniais. Tos, kurias sunku skaityti, buvo sukurtos mąstančio žmogaus.
- Jeigu teisingai tave suprantu, mes egzistuojame pasaulyje, kurį esame patys sugalvoję?
- Tai dar ne pati įdomiausia dalis, daktare Perai. Visi tikrojo pasaulio šablonai sukuriami taip, kad išlaikytų savo kūrėją jo centre. Žmogus egzistuoja ne tik kaip rūšis aukščiau kitų rūšių. Jis egzistuoja ir kaip vienas individas aukščiau kitų tos pačios rūšies individų. Matau, jums sunku tai pripažinti, ar ne?
- Man tik nuostabu, - atsiduso Peras. - Tokios išvados juk negali būti vien tik paprasto stebėjimo rezultatas! Kaip jūs, kiborgas, sugebėjote šitaip... – jis pritrūko žodžių.
- Yra tokia sena tiesa, daktare, - tarė Gorbas, bereikšmiu žvilgsniu stebėdamas Pero veidą, - kad jei nori pažinti pasaulį, turi pirma pažinti save. Aš turiu tai, ko neturi kiti kiborgai – dvejas smegenis. Vienos iš jų yra žmogaus.