Pagoniškiems dievams paaukotas siužetas

Mano mizantropija daužos į langą,
Žaliai dažytus plaukus rodydama
Dumblėtam, ištvinusiam pavasariui, kuris atejo
Į mūsų sugriuvusio rytojaus rojų.

Iš politiškai nepastovių isterijų pabėgau
Sunėrus, nukapotais pirštais, rankas
Ir tebesislėpdama už savo nugaros
Nuo plaukus šiausiančio vėjo velnio arimuos.

Rokoko angeliukai tavo stikliniuose veiduose
Pramaišiui su Rafaelio dangišku talentu
Man kelia agresiją, išmatuojamą nebent
Nakty atsispindinčių paskutinės cigaretės dūmų.

Grakštus riešo linkis raukšlėtai juodo veido fone-
Dar nėra senoviškai išauklėtos gyvenimo patirties,
Tik  konvulsijų nuojauta persmelktas
Gyvenimas ir paranojiška baimė rytojaus.