Praskrendantys paukščiai

Pasiklydę paukščiai savo snapuose
Atneša po šapelį vilties į nusvirusius delnus
Tada, kai jau būna prabėgusios visos dienos
Senos pirkios laukuos, kai saulė
Jau šviečia ne parkui, ne žiedui,
O metalinių monstrų akims pasmerkusioms
Senąjį Vilnių - - -

Savi krantai skalauja svetimas rankas
Ir lūpos prabyla nepažįstamų sapnų kalbom.
Kai beveidžiai pranašai tau skelbia Gerąją Naujieną
Išliaupsintą pargrįžtančių giesmėm.
Ir Dievas jau pavirtęs į moterį belytę
Gyvena su šeima aukščiau tavo kalvos.

O dar neatrasti pasauliai, mokslo šaknų vaisinami
Kasryt vis apdovanoja technologijų ordinais
Kiekvieną to net netroškusį
Marindami begęstantį ramybės aukurą
Ties širdies liepsna.

Tu lauki paukščių - baltų balandžių,
Atnešančių po mažytę viltį - alyvos šakelę - - -