Arijana

Žinia iš Monteano

                Ilgu žvyruotu keliuku, karts nuo karto tyliai pasišokinėdami skriejo akmenėliai. Vėjo nugairinti, tokiame visų užmirštame kampelyje, jie atrodė tartum maži perlai. Eidama juos linksmai ir su didžiuliu pasitenkinimu spardė mergaitė. Aukšta ir liesa. Geltona suknele apspurusiais kraštais. Tai buvo Arijana. Našlaitė iš vargingojo namo. Šį kartą ji ėjo pasiųsta paimti laiškų, kurie sugedus pašto karietai, buvo skubiai palikti miestelio pašte ir neišvežioti. Arijana paspartino žingsnį, ir netrukus už posūkio jau ėmė ryškėti miestelio kontūrai, o galiausiai ir visas miestelis. Našlaitė dabar jau bėgte pasileido link pašto. Lengvutė, išsidraikiusiais plaukais, ji tartum skriete skriejo nuo kalnelio.  Pagaliau padariusi didelį lankstą ir tūptelėjusi, Arijana turėjo nusileisti beveik be kliūčių, tačiau ji nepastebėjo vieno mažmožio, numesto ant kelio - koja užsikabino ir našlaitė visu ūgiu tėškėsi žemėn. Tai, žinoma, nebuvo ypač didingas nusileidimas. Prie pašto, didžiojo gluosnio atokaitoje, susėdusios paplepėti moteriškės iš karto sužiuro į ją. Arijana visiškai ne didvyriškai pakilo. Lūpa buvo šiek tiek praskelta, o keliai keliai! Atrodė, tarsi mergaitė jais būtų išvaikščiojusi pusę parapijos, tačiau nekreipė į tai dėmesio. Atsistojusi, ji kiek šlubčiodama nuėjo ir atidarė senas pašto duris. Jai įėjus žmonės nepatikliai susižvalgė, o paštininkė, gera jos draugė Liza, pažiūrėjo į ją su gailesčiu:
- Kaip matau, šįsyk nusileidimas nelabai pavyko. Žinok, mano nuomone, būdama jau trylikos metų, galėtum ir jaustis šiek tiek vyresnė... Ar bent pasižiūrėti po kojomis, - padariusi trumpą pauzę nusišypsojo ji. - Einu pažiūrėsiu, tau kažko apsivalyti.
Arijaną taip pat užplūdo gera nuotaika. Ji suprato turinti bent vieną tikrai gerą draugę. Kol kiti žmonės išsiskirstė prie šalia esančių paštininkių, Liza laukan jai išnešė indą vandens ir didžiulį gabalą tvarsčio. Taip pat rankoje ji laikė ir gražų rausvą voką, su pašto ženklu iš kito miesto. Arijana net nenutuokė, nuo kieno jis gali būti.
- Čia poniai Alisai. Tavo pamotei. - Ir primerkusi akį pašnibždėjo - Tik šįsyk nesumanyk atplėšti be jos žinios.
Arijana kuo nuoširdžiausiai palinksėjo galvą. Ji iš tiesų nesiruošė nieko daryti su tuo laišku. Ir taip rūpesčių jau per akis. Paėjėjusi už pašto ir apsivaliusi purvinus ir sužeistus kelius, Arijana paliko vandenį su tvarsčiu prie antrų pašto durų, kur buvo įsikūrusi maža vaistinėlė, ir paėmusi laišką šlubčiodama nuėjo „namo“.

          Našlaitei tik spėjus įžengti pro duris, ją pasitiko visa didžiulė šeimyna: Dženė, Vilsas, Elina ir Megė - visi jie neramiai stoviniavo prie durų ir žibančiomis akimis sekė voką Arijanos rankose. Našlė taip pat atėjo pasižiūrėti. Užmetusi akį į spėjusį sukrešėti kraują ant mergaitės kojų, ji, žinoma, viską suprato. Ne pirmas kartas. Taigi nesiruošė nieko sakyti, tik paprašė:
- Laiškas? Parodyk.
Arijana padavė jai laišką ir nusiavė nudrengtas basutes. Tyliai praėjusi pro visus, ji atsidūrė prie virtuvės durų ir jau taikėsi jas atidaryti, kai netikėtai našlė tarė:
- Ateik, Arijana. Laišką skaitysime kartu.
Našlaitei tai buvo be galo keista. Paprastai ji stengdavosi kuo mažiau lįsti į šios šeimos reikalus. Ne šiaip sau. Pamotė jos tiesiog čia neleisdavo. O dabar ji pati ją kviečia! Arijanai tai buvo keista ir nesuprantama, tačiau ji ramiai nusekė visiems iš paskos. Šeši žmonės nelabai tilpo ankštoje svetainėje, todėl Arijana stovėjo prie durų. Našlaitės manymu, ji čia buvo mažiausiai pageidaujama. Kai pamotė atsisėdo, svetainėje tvyrojo įtampa. Visi buvo sutelkę dėmesį į laišką. Vaikų veiduose tiesiog spindėjo smalsumas.

1913. Liepos 8 d.
„Brangi pussesere Alisa,

          Neseniai gavau Tavo laišką ir man labai pagailo visų jūsų, vargstančių Monteane, o ypač, žinoma Tavęs, nes, kaip žinia, Tau tenka visas vargas su vaikais... Ir Arijana. Man iš tiesų pasidarė labai liūdna, kai viename savo laiške pranešei apie tai, kokia ji neatsakinga ir nedrausminga mergaitė. Tiesiog negalėjau tuo patikėti, juk Amanda buvo tokia puiki mama! Tačiau, matyt, nepakankamai. Labai užjausdamas  Tave, aš siūlau Arijanai paviešėti pas mane per vasarą. Noriu pamatyti ją savo akimis. Tuo tarpu Tau, pagal Tavo pasakojimą, turėtų būti daug lengviau tvarkytis be jos. Ta proga ir norėdamas Tave aplankyti, aš atvykstu liepos 12 d. ir kartu su savimi pasiimu Arijaną.

Nuoširdžiausi linkėjimai iš Ronteno,
Tavo pusbrolis Gerbertas. “

Našlė nutilo. Kambaryje įsivyravo tyla.
- Turbūt dėl pašto karietos, laiškas taip ilgai klaidžiojo. - Pagaliau tarė ji. – Taigi, Arijana, tau nusišypsojo sėkmė - rytoj galėsi su dėde Gerbertu laiminga važiuoti į Ronteną. Atrodo, ne vienas iš mūsų tau tos kelionės pavydi...
Našlė nužvelgė vaikus, kurie iškart nusuko akis. Vienintelė Arijana žiūrėjo į ją kaip žiūrėjusi. Tiktai sutikusi našlaitės žvilgsnį pamotė kai ką suprato. Mergaitė visiškai nejautė džiaugsmo. Jos žvilgsnyje galėjai įžvelgti nebent didžiulę neapykantą ir pasibaisėjimą. Arijanos žvilgsnis tiesiog šaukte šaukė - jūs paprasčiausiai norite manęs atsikratyti! Tą pat akimirką mergaitė pasuko link bendro miegamojo. Pamotė nieko nesakė. Ji tik paėmė laišką ir įdėjo jį į stalčių.

Paslaptinga kelionė

          Tą vakarą namuose buvo kaip niekad tylu. Visi anksti susitvarkė ir susiruošė gulti. Niekas neužkabinėjo našlaitės. Pamotė taip pat paliko ją ramybėje.
Ankstų rytą auksinė saulės šviesa prasiskverbė pro užuolaidą. Pamažu ji apgaubė visą kambarį. Arijana tyliai pasimuistė ir pramerkė akis. Kaip sapne ji pasiėmė mažą  lagaminėlį ir susikrovė į jį savo nedidelį turtą. Našlaitės galvoje sukosi tik viena mintis: „Jeigu jau sumanėte manęs atsikratyti, tai geriau aš pati dingsiu. Savo noru. „
Taip tarusi Arijana tyliai pravėrė langą ir dar kartą atsisuko į miegančiuosius. Niekas nesukrutėjo, tik staiga iš po lovos išlindo mažas kačiukas. Jo akys sužibėjo kambaryje, vis dar tvyrančioje prieblandoje... Kaip ir Arijanos. Nežinia, kodėl taip buvo. Tačiau aiškiai matėsi, kad ta mergaitė yra kažkuo išskirtinė.

            Arijana išlipo pro pirmo aukšto langą, (beje, antro aukšto šiame ankštame namelyje nebuvo) iškėlė pro jį kačiuką ir sustojo. Iš tiesų, ji nebežinojo kur eiti. Nors jau trylika metų čia gyvenanti, ji gerai nepažino nieko. Tada prisiminė ją partrenkusio vyriškio žodžius „ ... Jei kada eitum pro šalį - užsuk pas mus. Devintoji alėja, nesunkiai surasi. “ Arijana nusprendė eiti tenai. Jai nieko kito ir neliko. Tyliai praėjusi pro vaismedžius, augusius sode, Arijana priėjo didžiulę arklio statulą. Ji meiliai į ją pažvelgė. Tarsi nesava mergaitė užlipo ant betoninės pakylos ir paglostė arklį. Pati nežinojo, kodėl jį taip myli. Arijanai buvo skaudu ir gaila su juo atsisveikinti, tačiau taip reikėjo. Jei ji neišeis savo noru, bus išgabenta pas kažkokį dėdę. Vien tam, kad pamotė ja atsikratytų. Arijana nulipo nuo betoninės pakylos ir pasiėmusi kačiuką ant rankų suskubo. Reikėjo greičiau išeiti, kol pamotė jos nepamatė ir negrąžino atgal. Tuo pačiu žvyruotu keliu, kuriuo ėjo į paštą, ji patraukė ir dabar. Mergaitės manymu, devintoji alėja turėjo būti kažkur netoli pašto. Tai jai pasakojo Dženė, tik nežinia kada. Arijana ruošėsi ten nuėjusi paprašyti gerojo vyriškio parduoti arklį, kuriuo ji jojo. Juk Arijanai tai taip gerai sekėsi! (našlaitė dar nuo neatmenamų laikų turėjo šiek tiek pinigų, kuriuos jai prieš mirdama buvo palikusi mama) Ji buvo įsitikinusi, kad sugebėtų juo nujoti iki Veliamo - tai buvo miestas netoli šito, o po to ieškoti savo tėvo, kuris (mergaitė gerai žinojo) nėra žuvęs. Veliamo bibliotekoje tikrai turėjo būti kokių nors duomenų, pamotė kažkada apie tai prasitarė, be to, jos tėvas gyvenęs ten, o vėliau dingęs į visas keturias puses, ir daugiau niekas jo nematęs. Tačiau Arijana jį ras. Ji buvo viskam pasiruošusi.

            Kai mergaitė priėjo devintąją alėją, buvo griežtai pasiryžusi vykdyti savo planą, taigi labai nudžiugo trečiame name nuo kelio pamačiusi tą patį vyriškį, kuris buvo ją partrenkęs. Be to, ten pat stovėjo ir arklys. Tiesa, Arijanos akį patraukė karietaitė, stovinti šalia jų. Iš jos buvo išlipęs gan senyvo amžiaus vyriškis. Arijana prie jų priėjo ir pasisveikino. Abu vyriškiai į ją sužiuro:
- Ką gi čia veiki tokiu metu, jaunoji panele? - paklausė ją partrenkęs vyriškis. Jo vardas buvo Tolinas.
- Aš atėjau pas jus su reikalu, - tarė mergaitė - norėjau, kad parduotumėte man savo arklį.
Vyriškiai susižvalgė. Tuomet jau prakalbo senyvasis:
- Tolinai, tu tik pažiūrėk, kokia puiki diena tau šiandien! Net du pirkėjus turi.
- O kas dar nori pirkti šį arklį? - Arijana paklausė jau su liūdesiu balse.
- Na, aš važiavau pro šalį su reikalais ir pamačiau šį nuostabų gyvulį, - tarė senasis ponas. - Esu senas žirgų mėgėjas, taigi gerą gyvulį iškart pamatau. Šis arkliukas dar jaunas. Ateityje iš jo galėtų išaugti puikus žirgas, dėl to nusprendžiau jį nupirkti ir parsivežti į savo miestą. O kam tau jis reikalingas?
Arijana visiškai nenorėjo išsipasakoti savo istorijos, tačiau dabar nebebuvo prasmės nieko slėpti. Jei ji negaus šito arklio - sugrius visi planai, todėl ji aiškiai ir nuosekliai papasakojo kai ką nutylėdama, tačiau viską nuoširdžiai.
- Štai todėl man būtinai reikia to arklio, Tolinai. Kitaip viskam galas. Atgal grįžti aš nebegaliu.
Ir mergaitės skruostu nuriedėjo viena didelė ašara. Skaisčioje ryto saulėje, ji sužibo kaip deimantas. Abu vyrai buvo sujaudinti, tačiau vyresnysis ypač. Jam buvo labai gaila mažosios mergaitės, o juk kokie naivūs buvo jos ketinimai! Mažylė aiškiai buvo nepažinusi žiauraus pasaulio, nors reikėjo pripažinti buvo be galo drąsi... Ir kažkuo be galo traukianti. Traukianti tokia nežemiška jėga, nuoširdumu ir vaikiškumu, kad tam niekaip negalėjai atsispirti, kad ir koks kietaširdis būtum. Viską apgalvojęs, jis tarė:
- Tuomet padarykime šitaip: aš nupirksiu šį arklį, o kartu pasiimsiu ir tave...
- ... Ir nuvešite mane iki Veliamo?! - su didžiuliu džiaugsmu balse paklausė mergaitė.
Tačiau senyvas vyriškis viską buvo suplanavęs kitaip. Jis jau iš karto suprato, kas yra ši mergaitė, kad ji - Arijana Randes. Amandos Randes dukra. Ponas norėjo ją parsivežti taip, kaip suplanuota. Tiesa, dabar ji jam pasirodė dar įdomesnė, nei prieš rašant laišką, todėl jis pasakė:
- O ką tu manai apie tai, kad galėtum pas mane apsigyventi?
Arijana nežinojo ką atsakyti, tačiau, jos manymu, sutikti šiuo atveju buvo geriausia išeitis, taigi ji tarė:
- Manau... kad tai puiki mintis.
- Tuomet sutarta, - atsakė vyriškis ir atidarė karietaitės dureles. Jis paprašė vežėjo pakinkyti jaunąjį „žirgą“ ir pasisodino šalia savęs Arijaną. Ji pamojo Tolinui ir atsisveikino. Senasis vyriškis jai patiko. Pati nežinojo kuo, tačiau patiko. Kartais taip būna...