varnalėšos sėklos lengvumu

sninga atvirkščiai
nuo žemės vėjas nuplėšia rūbus
skubėjime matau-nematau
ir vis dar
dedu viltis į miegą
tarsi jis leistų
išvengti gyvenimo
taip žemėlapio
kontūrais rausvėja rankos
durys
raktas durys
drugiais alpdamos
mano mintys
žaidžia manimi
lyg aš kažkada
šviesos jungikliu
tai sūpuoju tave lyg tą vakarą
ežero vystykluose suvyniotą
tai pripilu ežero stiklinę sklidiną –
nors prigerk sau vienas
susitarsim
šviesa – tamsa
mano mintys
turistai be namų ir
be tikslo
tavęs nėra
paklodę kloju atvirkščiai
lyg gyvenimas leistų
išvengti sapnų