Miestiečiai.

Miesto gatvėm ir alėjom
banguoja pavasarinė liūtis...

Prie Rotušės nuotaka sušalusi
slepia veidą jaunikio glėbyje,
nuogus pečius pridengia lapės kailiu.
(Vargšė krito nelygioje kovoje).

Piršlys, ruošias pasikarti ir
skandina baimę ne lietuje,
o litre skaidrios degtinės,
dar kvepiančios grūdais.

„Lyja lyja lietūs“ - šūkčioja vaikai
ir braido po purvinas balas.
Nesvarbu, kad kojos šlapios,
o mamos barsis ir ledų nenupirks...

Prie Nemuno burkuoja porelė,
sunėrę rankas tiesia jas dangui.
Laukia Dievo malonės, kad jau greitai
patys į Rotušę eitų gražiai pasipuošę.

Stotelėj sėdi mergaitės visos kaip viena
ir didelėm žydrom akim stebi lietų,
pasitaiso plaukus dešine ranka
ir puse lūpų viena kitai nusišypso.

Skamba Soboro varpas,
Ąžuolyne gegutė kukuoja.
(Tiksliai kaip laikrodis.)
O per miestą banguoja liūtis.