Esu be proto -
Pardaviau skaistybę
Už gurgšnį patyrimo drumzlių....
Tikėjaus išminties -
Bet pamečiau raktus nuo komercinio nuoširdumo..
Todėl kai dabar vaikštau,
Kiekvienas mano žingsnis siutina visus,
Išskyrus žemę, kurią mindau...
Nes aš vis dar nežinau
Kiek man metų;
Ką mylėti noriu labiau: vyrus ar moteris..
Ir ko labiau pasiilgau-
Tavo esmės ar tavęs kaip draugo..
Todėl nersiu
Į paprasčiausią žolę,
Kuria apaugę mūsų mintys,
Ir
Mūsų nesudėtingi gyvenimai,
Nors mes nuolat klystam
Mamydami esą kažkas be galo ypatingo...
Bet tu tikėk manim - taip manydami
Esam teisūs 100 procentų!
Gal tada nesivaidens
Kanapių dūmų dvelksmas,
Gal tada, spoksodama veidrodin,
Neprievartausiu savęs klausdama:
"Kam po velnių, priklauso tos gražios akys?!"
Gal tada nustosiu mąstyti
Apie amžinas tiesas,
Kuriom akis užliejo tas,
Kurį mylėjau prieš tave taip stipriai,
Kad tau tos meilės... nebeliko...