Golemas

Pasisodino Dievas vaiką ant kelių
Ir į rankas įdavė dėlionį.
„Vaike, sudėk žmogų.
Akį įdėk į akiduobę,
Širdis – kairėje pusėje. “
Išėjo Dievas ir paliko sūnų,
Jis prie ausų mintimis
Pririšo kepenis ir sudūrė rankos pirštus.
Padandė sudėlioti slankstelius, bet neišėjo.
Pamiršo kremzles.
Pačiupęs oro sauja, išpūtė skrandį
Ir priklijavo prie šonkaulių.
Puodeliu pasėmė kraujo ir
Supilstė į seno medžio kamieno ląsteles.
Akiduobes apliejo regos aliejumi,
Ausis prie žandų priklijavo.
Vaikas suplojo delnais, po sekundės
Žmogus mirktelėjo raudonom akim.
Iš neužmirštuolių šaknų Dievo sūnus
Nuaudė baltą balčiausią odą.
Juodų sparnų šešėlis išgąsdino
Kūrėją. Juoda varna pagriebė baltą surdutą
Ir pranyko dangaus klampume.
Rauda, aidu atsimušusi
Nuo angelų sargų skydų,
Prikėle Joną Krikštytoją.
Pasiemęs švento Nilo vandens
Išėjo gaudyti paukščio.
Tupi juodoji ant Rojaus vartų,
Kraipo demonų prikimštą galvą.
Jonas Krikštytojas stovi šalia
Ir kalba galvą užvertęs:
„Demone, tu nelabasis,
Kodėl sparnus pomada tepei?
Blizga saulėje jie kaip platina.
Atiduok tą baltą odą.
Juk tau nesuteikta teisė teisti.
Nesi rūsti, o žiaurumu mėgaujiesi,
Kai dera būti atlaidžiai, nuolaidžiauji.
Angelu netapsi, nes neturi sielos.
Balta spalva tau netinka, atiduok odą. “
Juodasis paukštis pašiurpo iš pykčio,
Oda nukrito ant žemės ir išsitepė strazdanomis.
Jonas Krikštytojas paėmė ją ir grąžino Dievo vaikui.
Jaunasis Viešpats susiuvo baltą odą
Ir žmogus įgavo formą.
Surišta šviesos siūlais siela
Sūpavosi ant medžio kamieno.
„Žemės potvyniai ir atoslūgiai
Nepabėga nuo ilgos mėnulio rankos,
Taip tu žmogui priklausai.
Sugrįžk į delnus, dvasia“
Ištiesė ranką vaikas ir nusknynė sielą,
Lyg vaiskiai raudoną rojaus obuoliuką.
Atrišo siūlus ir šviesa praslydo tarp pirštų
Ir vandeniu nubėgo į pasaulio vandenyną.
Longbrilo blaškosi po pasaulį,
Jo reikia vaikui, žmogus be jo ne žmogus.
Lonbrilo bando muses kirviu vaikyti,
Bet tik Sopiro tūkstantąjį kartą pražudo
Ir vėl atgaivina saulės ašarom.
„Lonbrilo, kur tu? “, šaukia vaikas.
Penkiais pojūčiais žaidžia
Ant raupsuotos pavasario žolės.
Gyvsidabriu laisto žmogaus ausis
Ir pradeda augti sieros grybai.
Iš nesuvokto siaubo įsčių iššaukė nuojautą
Į begalybę blizgančių žvaigždynų
Ir drugių tinkleliu pagavo už sparnų.
Patalpino nuojautą į dešinę akį,
Kad jausmai nerimtų sutrūniję.
Lyg ir baigtas Dievo kūrinys,
Tik kruptelėjimo nėra.
Epileptinis vėjas* rakinėja duris,
Vedančias į pragarą. Cerberis ir Mefistofelis
Lošia nuogą pokerį iš intelekto.
Stato proto žetonus ant stalo
Ir mintimis bando sekti kortas.
Jaunasis Dievas mėgina atsilošti protą.
Protas, paženklintas gimimo ženklu,
Sėdi narve uždarytas lyg auksinė kanarėlė.
Mefistofelis ranka sukinėja stalo koją,
Kuri gimdo kruvinų širdžių tūzus.
Cerberis uodega iš žioplumo sulaužė narvą.
Lonbrilo pašiupo protą,
Nusinešė per ugnies ežerus į dangų.
Surištas minčių siūlais žmogaus kūnas
Kybo ant šakos lyg medinė marionetė.
Dievo vaikas įpūtė titanišką liepsną akyse,
Žmogus sąmonę pagriebė už uodegos.
Sinapsės raištukai atsirišo ir nervais
Nubėgo tampri elektros srovė.
Vaikui pavyko eksperimentas,
Tūkstantį kartų regėtas mintyse.

Žmogus sukrupčiojo, pajutęs amžiną gyvybės judesį.