jis ir šiaudas

jis meldžiasi netrukdomas
parietęs kojas ir rankas sudėjęs
aukštyn pas adresatą
žodžiai kopia sienomis
atsispiria susiduria įsibėgėja

prie stiklo jis priglaudžia kaktą
ir nupučia musę su vėju
beveik nekvėpuoja
laukia
ir mąsto pats sau

    kvailėju

jis prideda galvą prie žemės
ir jaučia iš žingsnių kvepėjimo
rausvų užuolaidų namas
kelinta para nebemiega jau

    tuo keliu aš niekad negrįždavau
    kaip kaukoles ant tvorų jį aplenkdavau

    tiktai šiandien dėl šito viesulo
    bus greičiau maniau

    išgirdau kvatojimą ratų ir kėbulo
    vairas nevaldomas
    viskas jau
    nieko dar

    kirsk stabdžius

    kirtau

    ir matau
    kumelė padangų šliūžėj
    akys didelės balnas tuščias

    viskas

stebi jį sanitarai
iš nuobodulio
žaidžia asociacijom
klausosi radijo
apie rausvą užuolaidų namo mergaitę
kuri išteka už maharadžos

    nepanašu kad taisytųsi

jo niekas nekalbina
duonos neįneša
motinos laiškas
po kalėdine staltiese primirštas

    – sūnau trauk šiaudą
    nagi nagi
    parodyk kokį ištraukei
    – ilgą labai ir šakotą kaip ąžuolas
    – nieko gero sūnau sunku bus gyvenime
    – kvailas prietaras mama

tik nuojautom audžiamas nerimas

dabar jis meldžias kad neprisimintų

    leisk dar kartelį traukti šiaudą mama