Beprotiško skruzdėlyno sakmė

    Šviesos blyksniai nedidelėje baloje. Takelis jungiantis namą su sodo užkulisiais. Saulės šviesos lopinėlyje, apsuptas žydinčių rožių krūmų barikadomis, kukliai įsitaisė medinis suoliukas… Ant jo pavargusio valdovo pozoje sėdi kiek žilstelėjęs vyras. Net iš tolo plika akim pastebėtum, jog Angelo, stovinčio priešais jį, sparnai yra gerokai aplamdyti. Permainų vėjas, kadaise leidęs šitiems sparnams tapti laisvės broliais… Taip buvo tada…
    Kilmingų ir taurių, galingų ir teisingų Dievų laikais… Niekas netrikdė švento kalno ramybės…Ją, ratu apjuosę pakalnę, saugojo 99 angelai… Tada niekas nepažinojo skausmo… Neteko girdėti ir apie nerimastį… Mintys tekėjo vientisu, galingu srautu… Ir gimdydavo skaisčias, sidabrines idėjas…
    Antrą kartą sutiktas, didysis Vėjas, tebevykdantis Dievų valią, sviedė Angelą žemyn… Sviedė kaip šiukšlę… Be gailesčio.. Be prasmės…
    Dabar žemiškasis skausmų žinovas, nepasakęs ne žodžio, ištiesė ranką su popiergaliu, prirašytu nesuprantamų žodžių… “Nedarbingas” – smogė į galvą… Angelas atsegė sparnus…
    Vidury dulkėto kelio stovi barzdotas, besišypsantis žmogus su sparnais po pažastim… Viskas prasidėjo iš naujo…