Beržas

Pražergiu kojas.

O, mamyte – ji pražergė kojas. Priglundu prie medžio žievės, veido odon įsispaudžia kamieno nelygumai, juntu salsvą pumpurų kvapą. Virš mano galvos šiek tiek aukštėliau – berže žiojėja žaizda. Kraštai gelsvi, arčiau vidurio rausvėja, kol tas rausvumas įsisuka į sakuotą raudonį pro žaizdos plyšelį, sulįsdamas į šerdį. O, mamyte. Vos kvėpuoju, grabalioju žaizdos kraštus pirštais kita ranka tvirtai apsivijęs kamieną.

Nagi, tįsk. Atlošiu galvą ir atsegu.

Jaučiu, kaip imu krešėti. Ji šypteli, lyg man, staigiai sukteli galvą – juodi plaukai tvyksteli vėjy. Atsegu. Ranka slysta kamienu žemyn, ieškau sulos vamzdelio, baisiai troškina -  nenuleidžiu akių nuo paskutinės sagutės – pieno, pieno. Ištrūksta.

Pasukioju, pavedžioju pirštu ir nusimetu. Prigulu ant šono, ištiesiu kojas ir glostau pilvą, akies krašteliu seku. Užuodžiu seiles. Vėjas plyksteli plaukais, net sublizgu, vos vos nusišypsau grįžteldama į pamiškę. Trumpam užsimerkiu ir nepamatau šuolio, išgirstu tik urzgimą, į pat ausį – ir  trūksta stygos.

Sprogsta trilitrinis sulos stiklainis, ištyška į šalis. Geriu iš šukių, godžiai, greitai, inkšdamas, kol išsigąstu savo paties kvėpavimo ir atšoku. Neriu pamiške tolyn į jaunas šakeles susidraskydamas veidą ir rankas – įdrėskimai liepsnoja.

Ieškau sagų. Tįsta lyg sakais veidu – pamiške, pamiške. Nebepaeinu, pritūpiu ir klesteliu  į skruzdėlyną, iškandžiota nuraustu ir skaudu kol sutemsta.

Rudenį beržą nukerta, nugeni ir sudegina.