iš nuogo apmąstymo

laikyk mano gyvenimą
rudeniu.

neregys,
didelėm rankom
ir ilgesio pirštais
mėgina prisiminti
moters kūną
kadaise šitiek kartų
rėgėtą.

rudeniu laikyk mano
įprotį tylėti.

kai mėnulis išdyla
ir lieka tik
šviesa,
išsiskaidžiusi
į devynias tikroves,

tegu kelias į
moterį tampa
rudeniu.

šnekasi lietūs
tarpusavy,
kai tuo pat metu,
galbūt Urugvajuje
arba Paryžiuje
ateina ruduo

kaip neregys,
niekam nesakęs,
išėjęs į amžiną naktį.
užmerktos akys
žiūri į moteris
ir stebi nuogą
spektaklį

- - -



tai amžinas kelias
per rudenį

į mano
trumpą,
aklą
gyvenimą