Kleito pasikalbėjimas su Poseidonu

-sakyk, Poseidonai,
ar jūros vis šneka, siaučia ir talžo,
ar vis dar išduotos savo karaliaus
pavydi, vėl jungias į vandenynus,
pasiekia tūžmingai vėl Kleito buveinę.

-sakau tau aš, Kleito,
nurims Euro bangos, nutils, nebelies
Heraklio stulpų, laikančių žemę,
ir bus karalystė ir didūs karaliai,
kuriems nusilenks ir Lemūrijos žmonės.

-sakyk, Poseidonai,
ar gera bus jiems, basakojams sūnums,
sklandyti po pievas lyg aitvarams,
iškaišioti plaukus rausvais hiacintais,
įkvėpt medumi iš bergenijų sodų.

-sakau tau aš, Kleito,
ir dešimčiai brolių bus lengva valdyti:
nuolankūs valdovai, pasaulio išminčiai
gyvybės įkvėpsią po Dzeuso skliautais
ir visos legendos pavirsią tikrove.

-sakyk, Poseidonai,
ar žmonės mylėsią aistringai kaip jūros
putoja praplaukus buriniams laivams,
ar būsią garbingi, sotūs, negodūs,
kai derlių nuimsim dukart per metus.

-sakau tau aš, Kleito,
šiltos ir šaltos mintys troškimų
šios žemės gyvybę palaiko ir trykšta,
šaltinių maudyklės ne kūną nuprausia,
o sielas nuplauna, palaiko tyras.

-sakyk, Poseidonai,
ar amžiną saulę matysim kas rytą,
nubudę nuolankiai aukosim aukas,
ar trijeros su potvyniais grįšią į uostus,
kiek kartų dar tolumos sužibs Grįžulais?

-saka tau aš, Kleito,
ir dešimt valdovų po tavo sūnų kartais suklumpa
prieš kito tikėjimo aukso žibėjimą,
ir liejasi upės, griauna stulpus,
Ir bangos užlieja Atlanto gilaus,
todėl, mylimoji, geriau liki mirtinga.