Kapotas kumpis

- Ka-ka-ka-po-po-po-tas kumpisssss… – sušnypštė jis lėtai, keldamasis nuo puvėsiais, pūliais, kraujo krešenom ir sperma atsiduodančių grindų.

Įsikabino į sovietinio fotelio atkaltę ir galop išsitiesė visu ūgiu – o taip – jis buvo aukštas, jis buvo didelis ir stiprus, nors iš principo ėsdavo tik džiūvėsius, kartais džiūvėsius su razinomis, kurios jam patikdavo tik tuomet, jeigu būdavo truputį papelijusios ir palikdavo šleikštų penicilino skonį jo išsausėjusioj burnoj. Šiandien jis atsikėlė susierzinęs (paprastai jis visuomet atsikeldavo susierzinęs, o ypač susierzindavuo tuomet, jei grindys, ant kurių jis miegodavo, nes iš principo propagavo asketišką gyvenimo būdą, nepakankamai dvokdavo puvėsiais, pūliais, kraujo krešenom ir sperma) – kaulai, jau įpratę miegoti ant dvokiančių kietų grindų, per menkai gėlė, pro langą į akis spigino saulė ir, baisiausia – ant stalo, šlykščiai išvertęs savo mėsą, gulėjo kapotas kumpis, kurio kvapas ir išbudino jį iš letargiško, tik pelėsiškų haliucinacijų pertraukiamo, miego. Visgi, jis turėjo pripažinti, kad kumpio kvapas jam nebuvo nepažįstamas - vaikystėj jis paslapčiom  vis nugvelbdavo sultingos mėsos gabalėlį iš šaldytuvo, pasislėpdavo už spintos ir suleisdavo į ją savo pieninius dantukus. Mmmm. Jis pliaukštelėjo liežuviu. Mmmm… Už kiekvieną nugvelbtą mėsos gabalėlį tėvas jam daužydavo per nagus:
- Nereikia, nereikia, – cypdavo jis šiepdamasis. – Nereikia, ne-ne-ne-be-be-be-im-im-siu. – Ir šliaušdavo už spintos, čiulpdamas pamėlusį vidurinįjį pirštą.

Sugriežė dantimis. Prakeiktas kapotas kumpis – su pieniniais dantukais iškrito ir jo pomėgis minkštam, kaloringam maistui, jis iš principo užsimerkdavo, eidamas pro mėsos ir pieno skyrius “Maximoj” – sukdavo prie džiūvėsių. Ir iš principo nuolat griežė dantį ant buržujų, kurie dar  nesusiprotėjo pardavinėt puvėsių, pūlių, kraujo krešenų ir spermos. Dilgtelėjo vidurinįjį pirštą – jis pagavo save spoksant į rusvą kapoto kumpio mėsą, lyg įgnybtas  čiupo ir sviedė pakampėn, kur jau gulėjo natūralaus pieno pakelis, pyragas su aviečių uogiene ir  sirupo buteliukas. Patenkintas klestelėjo ant grindų, išsišnypštė nosį į savo lininius marškinius, kad geriau justų grindų kvapą ir pagalvojo, kad jau pats laikas būtų nusičiurkšt – nenorėjo – pliaukštelėjo liežuviu į išsausėjusį gomurį, perbraukė krūminius dantis – patys tie džiūvėsiams. Seniai negėrė. Bet nusičiurkšt reiks – iš principo – prieš dėdamas galvą ant suplėkusių grindų, dar spėjo pagalvot, kaip smagiai ta čiurkšlė tartės į kietą kapoto kumpio odą.