... Indrei užgniaužė kvapą. Vienintelė išeitis buvo eiti į balkoną pačiai ir bandyti sustabdyti mergaitę.
Auklė pakniopstomis nulėkė į poilsio kambarį ir įpuolė į balkoną.
Rasa jau ruošėsi lipti.
-Palauk! - riktelėjo Indrė.
Ji pažiūrėjo žemyn. Devyniolika aukštų į apačią buvo ramu ir nė gyvos dvasios. Auklė giliai įkvėpė ir žengė per užtvarėlę, skiriančią Rasos kambario balkoną nuo poilsio kambario.
Staiga viskas susvyravo, ir Indrei pasidarė bloga. Slystelėjo koja. Auklė pajuto kabanti ore, apžergusi balkono turėklą. Vaizdas apačioje liejosi ir sukosi.
-Haaachaaahhh!!! - sukriokė Indrė. Ji norėjo pašaukti Rasą, bet išėjo tik keistas kriokimas.
Visai netikėtai vargšelė auklė pajuto, kaip kažkas smarkiai užveržė jai koją. Tada ji su siaubu pamatė, kaip už kojos tempiama ji kyla aukštyn.
-Na, ar negali pati? - išgirdo burbtelėjimą Indrė, kai jau buvo beveik abiem kojom ant grindų.
Rasa!
-Rasele, ačiū! - atsisukusi sušuko Indrė.
Už auklės nugaros stovėjo mergaitė. Ji bandė atrišti virvę nuo mažo automobiliuko, kuriuose mėgsta važinėtis mažesni vaikai.
-Durys jau atsirakino, einam arbatos, - pareiškė toji mažylė.
Indrė užvertė akis. Rasa nebūtų Rasa, jei padarytų kitaip!
Auklė puolė prie mergaitės ir ją apkabino. Toji tik pasimuistė...