Arijana

Mėnesienos sodas

Pačioje sodo gelmėje, nutvieksta pavakarinės saulės, šalia milžiniškos arklio skulptūros, sėdėjo mergaitė. Ant rankų, šalia krūtinės, ji laikė į mažą gumulėlį susisukusį kačiuką, kuris nedrąsiai žvalgėsi aplinkui. Kartais išsidrąsinęs jis kyšteldavo savo minkštą, pūkuotą letenėlę laukan ir savo trumpais nagučiais imdavo pešioti suknelės, kuria mergaitė buvo apsivilkus, apykaklę, tačiau ji nekreipė į tai dėmesio, tik dar labiau suspausdavo kačiuką glėbyje. Iš pažiūros pati mergaitė atrodė keista - vėliau iš jos galėjo išaugti daili panelė, tačiau dabar šis vaikas buvo panašus nebent į pasigailėjimo vertą padarėlį - aukšta, tačiau be galo liesa, į kiekvieną žvelgianti didžiulėmis brilianto žalumo akimis, ji aplink save skleisdavo pagarbią baimę. Vienintelis tikrai gražus dalykas joje buvo plaukai, kurie turėjo gryną šilko atspalvį, susigarbanoję jie tarsi skraistė apgaubdavo pečius ir atrodydavo iš tiesų nuostabiai.
Danguje palengva sužibo mėnulis, vis ryškėdamas jis tartum tinklą visur aplink metė ryškią sidabrišką šviesą, kuria apsigaubęs sodas atrodė gan grėsmingai. Iš už namo šono lėtai išlindo žema apkūni moteriškė, kuri atsargiai, visur akylai dairydamasi, žengė žingsnį po žingsnio į sodo gilumą. Ten pamėkliškai apšviestas mėnulio šviesos stovėjo tas pats arklys, tik dabar, mėnesienos šviesoje daug baisesnis - jis atrodė lyk gyvas. O šalia, prisiglaudusi prie šalto pamato,  jau rasotoje žolėje gulėjo mergaitė. Ją pamačius per moters veidą nubėgo keistas šešėlis - nė tai užuojautos, nė pykčio. Ji pasilenkė ir kelis kartus suplojo mergaitei per nugarą, kuri atrodė tokia pat ledinė ir sustingusi kaip ir tas pamatas, šalia kurio ji gulėjo. Mergaitė sukruto, jos nugara nubėgo drebulys... ir ji pravėrė vieną savo briliantinę akį, kuri neįtikėtinai skaisčiai švietė mėnesienoje. „Tartum ne iš šio pasaulio“ - pamanė moteris.
- Kelkis, - ji pasakė, - kur matyta šitaip mus visus gąsdinti. Judinkis, greičiau!
Mergaitė lengvai atsikėlė ir pažiūrėjo moteriai į akis taip, kad ją nupurtė šiurpas. Nors veide dar matėsi lašelis tos užuojautos, visai neseniai suspindusios jos veide, mergaitė suprato, kad jos žodžiai nenuoširdūs, ji tepasakė:
- Jūs niekuomet nesijaudinate dėl manęs, pati tą puikiai žinot.
Moters žvilgsnis nuklydo kažkur toli. Šiaip už tokius žodžius ji būtų labai supykusi ar net barusi ją, tačiau dabar nesakė nieko. Du šešėliai tyliai nuslydo siena, tą naktį niekas nebedrumstė sodo ramybės.

Arijana
Ryte, namo viduje kilo triukšmas. Jis buvo gan įprastas čia, tokiu paros metu, galbūt dėl to, kad niekas niekur nespėdavo. Žmonių čia buvo žymiai daugiau, nei vietos, kuriame jie gyveno. Našlė moteris ir keturi jos vaikai bei... Našlaitė, kurios vieta buvo tikrai ne čia. Našlė - jau gan garbingo amžiaus moteris ją laikė daugiau įnamiu negu vaiku. Mergaitę ji prižiūrėjo tik dėl to, kad kažkada buvo jos mamos, kuri mirė avarijoje, draugė.
Žengdama į kas antrą balto marmuro plytelę, našlaitė buvo beveik užmiršusi, kur eina. Staiga atsisukusi į krautuvėlę su didžiule iškaba, ji prisiminė, ko reikia parnešti, ir perėjo gatvę. Krautuvėje buvo išdėliota daug duonos kepalų įvairiomis kainomis. Ji jau siekė imti vieną, kai pardavėja čiupo ją už rankos:
- Ei! Jaunoji vagile, šioje šalyje žmonės paprastai užsimoka už savo pirkinius. Mergaitė laisvąja ranka išsitraukė iš kišenės maišelį su pinigais ir išbėrė juos pardavėjai į saują. Toji nepatiklia mina paleido jos ranką, tarsi sakydama - „dabar jau imk“, ir nuėjo tolėliau. Mergaitė pasirinko kepalėlį ir patraukė atgal gatve, tik jau kita puse. Eidama per gatvę ji beveik nesižvalgė, kol staiga išgirdo kanopų bildesį, bet kai atsisuko jau buvo per vėlu - virš savęs ji pamatė didžiulę arklio galvą.
Ilgos gatvės šurmulyje beveik nesigirdėjo vieno kito nuostabos ir gailesčio šūksnių. Pačiame jos viduryje, ant šaligatvio krašto gulėjo mergaitė. Ji atrodė beveik be gyvybės ženklų. Šalia pritūpęs buvo ir žmogus, pusiau žilais plaukais ir raukšlėmis išvagotu veidu. Jis susirūpinęs žvelgė į mergaitę. Netoli jų stovėjo tas pats arklys, kuris atrodė gerokai išsigandęs ir neramiai trypčiojo vietoje. Staiga mergaitės ranka šiek tiek sudrebėjo, vyriškis sukluso - ji ramiai pramerkė savo briliantines akis ir pažiūrėjo... Į arklį. Jis jai pasirodė baisiai nuostabus. Šis garsiai suprunkštė, o vyriškis pagaliau teikėsi tarti žodį:
- Koks tavo vardas, jaunoji... Panele? - Paskutinį žodį jis ištarė šiek tiek palūkėjęs, tarytum suabejojęs jo tikrumu, žvelgiant į šį vaiką.
- Aš Arijana.
Su šiais žodžiais mergaitė pakilo, nors vyriškis akimirką suabejojo, ar ji galės išsilaikyti ant kojų:
- Manau, aš tave parvešiu, ar žinai, kur yra tavo namai?
Iš tiesų Arijana nežinojo, ne tiesiogine prasme, tiesiog tų namų, kuriuose gyveno, ji nelaikė gimtaisiais, tačiau nurodė jų adresą. Vyriškis įlipo į vežimą, tempiamą arklio, ir ištiesė ranką Arijanai. Ji taip pat įlipo į vežimą. Išvažiavus į šalutinį keliuką, kuriame nebebuvo eismo, vyriškis pasekė mergaitės žvilgsnį. Ji įdėmiai sekė visus arklio judesius ir susižavėjusi glostė jį žvilgsniu.
- Ar tu moki joti? - paklausė vyriškis. Jis tikrai manė šią mergaitę beesant gan kilminga panele, nes visi jos judesiai ir kalba atrodė labai rafinuoti.
- Ne,- atsakė ji.
-O ar norėtum pabandyti?
Sulig tais žodžiais mergaitės veidas tiesiog užsiplieskė, o jos akys sušvito tokia nežemiškai briliantine šviesa, kad atrodė jog ji tuoj ims šokinėti iš džiaugsmo, tačiau nieko panašaus neatsitiko, ji tik ramiai, tačiau viską pasakančiu balsu tarstelėjo „taip“.
Vyriškis sustabdė vežimą, jis džiaugėsi galėsiąs padaryti malonumą šiai mergaitei, nes už susidūrimą jis jautėsi beesantis labai kaltas. Nieko nelaukęs padėjo mergaitei užsiropšti ant arklio ir lėtai paleido jį ristele, ramiai eidamas iš paskos, jis greit pastebėjo, kad mergaitei beveik nereikia paramos. Ji pati puikiai jojo, o ir arklys jos klausė tartum užburtas ramių ir švelnių judesių... O gal mergaitės akių. Kai vyriškis jau buvo visiškai įsitikinęs, kad galima jai leisti joti vienai, Arijana netikėtai susvirduliavo ir tik per plauką nenusirito atbula. Tai vyriškį šiek tiek išgąsdino - ką jis sau manąs, visai neseniai ją partrenkęs, dabar savo akyse leis jai užsimušti? Jis pasibaisėjo savimi, tačiau negalėjo nieko padaryti, tiesi jos laikysena ir nepriekaištingi judesiai toliau skatino vyriškį leisti jai joti.
- Ar tu tikrai nesi niekur jojusi? - paklausė jis mergaitės.
- Ne. Tačiau aš seniai apie tai svajojau - nežinau, kodėl mane taip traukia arkliai.
- Čia mums reikės pasukti į kairę, - mostelėjo jis - pagal tavo pasakojimą, jūsų namai turėtų būti čia.
Kai tik jie išniro iš už kampo, vyriškis apsidairė, tikėdamasis pamatyti kažkur čia bent jau mažulėlį dvarą. Nežinia kodėl, jis buvo įsitikinęs pamatyti čia kažką nepaprasto.
- Sustokit čia, - tarė Arijana- toliau aš pareisiu pati, šiandien labai puikus vakaras. Nors nulipti nuo arklio jai prireikė pagalbos, nusileidusi mergaitė oriai nužingsniavo gatve. Atsisukusi ji dar pamojavo, ir vėjas atnešė švelnų „ačiū“. Vyriškis pamojavo ir staiga prisiminė...
- Jei kartais eitum pro šalį, užsuk pas mus. Devintoji alėja - nesunkiai surasi.
Arijana puikiai viską girdėjo ir jautėsi neapsakomai laiminga dėl tokio pasiūlymo.

Tačiau, kai mergaitė parėjo namo, visa pakili nuotaika tuojau išsisklaidė.
- Ar aš nesakiau - su šituo vaiku vienos problemos, - kalbėjo ji pati sau, - tokio didžiulio nedėkingumo aš dar nesu mačiusi, viskas, ką darau dėl jos, atneša man tik problemas ir nelaimes, net ką nors nupirkti jai tapo neįmanoma.
Ir pakėlusi akis į viršų tarė:
- Už ką gi man tokia bausmė?
Nors iš tiesų ir nebuvo kalta, Arijana sėdėjo dar tylesnė nei paprastai. Briliantinės jos akys buvo tarsi apsiblaususios, o ji tartum negirdėjo nei vieno iš tų žodžių, skirtų jai.
- Tu dar manęs nesiklausai? Dėl ko aš čia aušinu burną? - piktai užriko teta.
- Bet juk aš sakau, kad mane partrenkė! Nejaugi taip sunku suprasti? - Arijana bandė teisintis, bet veltui.
Pamotė tik numojo ranka ir piktai bardamasi išėjo pro duris. Mergaitė pažvelgė pro langą. Už jo tyliai kapsėjo pirmieji lietaus lašai. Arijana su melancholišku pavydu pažvelgė į du paukštelius už lango. Jie tyliai cypsėdami rinko trupinius iš lesyklėlės. Atrodė, kad ši laiminga porelė neturi jokių rūpesčių.