Mano Kelias, Meilė, Pradžia Ir Pabaiga (II - Dalis)

Tai mirdamas taip ir nepamačiau, kas nutiko su mano kūnu, ką Satanistai padarė jam, bet dabar tai nesvarbu.

Taigi, kaip ir žadėjau, mirdamas išroviau sau širdį iš krutinės, pasiėmiau kartu su savimi, kad kitame banaliame gyvenime turėčiau ką veikti, nes gimęs iš naujo nieko neatsiminsiu, bet turėdamas širdį iš savo ankstesnio gyvenimo ir kūno, eidamas toliau keliu, kuris baigėsi ties mano mirtimi, ir kuris prasidės nuo mano naujo kančių ir neapykantos kelio. Taigi eidamas nauju gyvenimo keliu nieko netrukdomas (bent jau aš taip manau, kad nieko nesutiksiu) galėsiu sau ramiai atsakinėti į klausimus, kieno širdis manoje rankoje? Kam ji anksčiau priklausė? Kieno kraują po kūną varinėjo? Ir t. t. Žinau, bus kvaila, atsakinėti į klausimus, į kuriuos žinosiu atsakymus, bet būsiu pamiršęs, nes juk gimdamas iš naujo apie savo ankstesnį gyvenimą juk nieko neprisiminsiu.

Taigi miriau, atsimenu buvo neskausminga, skaudžiausia buvo tik tada, kai su kišeniu peiliuku pjausčiau savo krūtinę ir bandžiau išrauti sau širdį. Kai mano siela atsiskyrė nuo kūno, rankose laikydama širdį ir pažvelgusi žemyn pamatė mano kūną, jis buvo apgailėtinas. Bet nieko, žmonės juk dar ne tiek yra matę ir padarę. Taigi, kai palikau kūna, mano siela pakliuvo į tokį didelį vamzdį, keista, maniau, kad esu vienas, bet pamačiau kitų pažystamų veidų, tai va tas ubagas nuo katedros, kuriam, atrodo, pamenu, dar 1 litą paaukojau. Taigi nusprendžiau užmegzti pokalbį, juk jis man taip ir neatsidėkojo už tą litą, kurį jam tą kart paaukojau.
- Kas tai? - paklausiau ubago.
- Tai sielų siurblys, kuris iš žemės siurbia visų gyvųjų sielas. Kas neturi nuodėmių, paklius į rojų, o kas nuodėmingai gyvenimo, tas atsimuš į tokį didelį juodą filtrą ir keliaus tiesiai į pragarą.
- Aišku. O tu nuodėmingai ar nenuodėmingai nugyvenai savo gyvenimą?
- Aš? Aš gyvenau nuodėmingą ir skausmingą gyvenimą, bet prieš susitikimą su mirtimi spėjau nueiti išpažinties ir paprašyti atleidimo, taigi, manau, kad mano siela bus išgelbėta.
Tyliai mintyse pagalvojau, na ir idiotas, pirmą kartą čia, o man jau knisa protą apie kažkokius juodus filtrus, rojų ir pragrą. Pasakiau sau, iš kur jis žino? Bet po to nusipjoviau ir atsiminiau, kad idiotams ir durniams reikia duoti kelią.

Taigi ištikrųjų atsimušiau į juodą ir gigantišką filtrą ,už kurio stovėjo sielas pardavę angelai, kaip supratau, jie buvo tų vartų sargybiniai.
- Sveika, nuodėminga siela. Pragaras kimšte prikimšta,s laisvų vietų kaip ir nebėra, jei taip ir toliau reiks ieškoti arba praplėsti pragaro teritoriją, arba prašyti didžiojo dievo malonės ir atplėšti dalį rojaus, nes rojus labai didelis, o ten sielų beveik nėra, kiek buvo įmanoma prisiviliojome sielų iš ten.
- Sveiki.
- Taigi, ieškok sau advokato, eik, gal dar spėsi pasigauti geresnį, nes jų čia pragare trukūmas.
- O kam man jis?
- Didžiajam teismui.
- Aš pats sau advokatas, karalius ir teisėjas.
- Pamiršk tas banalias žemiškas nesąmones, čia pragaras, čia laikomasi taisyklių, o kas nepaklūsta, būna nutremtas į pas žydus, patikėk manim, už tuos padarus nėra nieko baisiau.
- Sakau, gerai, o gal žinote, kada manasis teismas?
- Taip, palauk tuoj paieškosiu ties raide „M“. Juk Tavo pavardė Maskaliovas?
- Taip.
- Tuomet tavo teismas, per pirmą naujųjų pragaro metų pilnatį, o tiksliau tai bus po 100 pragaro metų. Taigi laiko liko visai nedaug. Bėg, ieškok advokato.
Taigi įžengiau į pragarą, jis visai nebuvo panašus į tą pragarą, kuris aprašytas ir apraudotas. Priešingai, čia visi turėjo darbą, apartamentus, miestas buvo ganėtinai prabangus, panašus į Ukmergę. Taigi ėjau toliau, kol priėjau advokatų kontorą, įėjau į vidų, puoliau prie pirmo pasitaikusio advokato ir viską jam papasakojau:
- Hm... kokia tavo religija?
- O kuo dėta mano religija?
- Na, suprask, pragaras suskirstytas rajonais, kiekvienas gyvena, dirba ir maitinaisi tik savo rajone ir tik pagal tą religiją. Va ten matai krikščionis, šalia jų satanistai. Va ten žydai su islamo išpažinėjais ir t. t.
- Katalikas aš esu.
- Katalikas? Siaubinga, siaubinga, bet nieko ką nors sugalvosiu.
- O kas čia baisaus?
- Supranti, dar nei vienas katalikas nebuvo išteisintas, jie gyvena visiškai atskirti nuo pragaro ir rojaus, jie neturi nieko, jie vargšės sielos, kiekvieną dieną gyvenančios pačią baisiausią dieną. Jie čia labai nekenčiami. Gal tu pasirink kitą religiją? Čia labai garbinami satanistai ir krikščionys. Nenori kuriuo nors vienu iš jo būti?
- Sakau, na gerai tapsiu satanistu.
- Gerai, tuomet tavo rajonas ten, tuojaus sutvarkysiu visus dokumentus ir būsi laisvas, bet prieš pasirašydamas sutartį turi žinoti vieną dalyką. Bet persigalvoti bus nebegalima, todėl gerai pagalvok, ar tikrai nori tapti satanistu.
- Satanistu noriu būti. (Labai jau norėjau sužinoti, kuo čia užsiminėja satanistai, žinojau, kad žemėje jie darko kapines, geria kraują ir aukoja aukas velniams).
- Gerai. Taigi kiekvienas satanistas, gyvenantis pragare, turi per dieną nukryžiuoti bent po 6 krikščionis ant jų pačių pasidarytų kryžių, turi nužudyti bent po 8 žydus ir sugalvoti 10 satanizmo įsakymų bei paskelbti juos „Pragaro Respublije“, skyriuje „Kriminalinės Naujienos“. Pasirašyk štai čia.

Taigi sėkmingai pasirašiau ir gavau apartamentus, gerai apmokamą darbą ir visas tas kitas banalias pragaro dovanas. Taip ir gyvenau iki teismo 100 metų, žudydamas, nukryžiuodamas, vartydamas kryžius, taip sakant, kilau karjeros laiptais.

Pagaliau atėjo teismo diena, pragaro elektroniniu paštu gavau žinutę nuo paties belzebubo. Nuvykau nurodytu adresu ir man paskirtu laiku. Buvau išteisintas, nes padariau daug blogų darbų gyvendamas pragare, dievams tai patiko, net buvau apdovanotas „Liuciferio Medaliu“ už nuodėmes, blogį ir ryžtą. Dar turėjau galimybe pasinkti, kuo noriu būti kitame gyvenime. Taigi pasirinkau žmogaus gyvenimą, nes atsiminiau, kad turiu dar nebaigtų darbų ir daug neatsakytų klausimų.

Taigi iš pragaro buvau nutrenktas į tą pačią vietą, iš kurios buvau paimtas į pragarą. Tik jau buvau visai kitoks, visai nepanašus į save, tik va nieko neatsimiau nei apie pragarą, nei apie rojų, nei apie savo ankstesnį gyvenimą.