Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







V skyrius
Latutų gentis

Joniui nebuvo sunku kraujo pėdsakais susekti vietą, iš kurios liūtė pagrobė auką.
Paėjėjęs keletą šimtų žingsnių jis rado upelį, prie kurio vasaros stovyklą įsirengė nepažįstama gentis.
Matėsi, kad šioje stovykloje gentis gyvena ne taip seniai. Apie tai bylojo nebaigtos tverti apsauginės užtvaros ir gynybiniai įtvirtinimai.
- Turbūt dėl šitos priežasties įvyko menami įvykiai ir patirtos pasekmės?
Jis nežinojo, ar pasirodžius jam, bus sutiktas taikiai, o galbūt  teks patirti žiaurių, piktų ir kerštingų žmonių nepasitikėjimą bei prievartą, todėl nesikarščiuodamas iš patikimos priedangos stebėjo kaimą ir kaupė žinias, kurias galėjo gauti iš tos apžvalgos.
- O žmonės čia gyvena darbštūs, todėl, kad apgintų savo sukurtą turtą turėtų būti labai karingi, - samprotavo Jonis ir tęsė žvalgybą.
- Reikia pripažinti, kad vieta stovyklai parinkta labai apdairiai.
Tai protingų žmonių gentis, - žavėjosi Jonis.
Upelis, tekėdamas pro kalną, kiekvieno potvynio metu pamažu ardė jį, atplėšdamas po gabalą. Laimėtąją kalno dalį jis paverčia smėliu, o gautąjį produktą nusineša savo tėkme. Taip pamažu vienoje vietoje kalnas tapo pusapvale, gal kokių penkiasdešimties žingsnių aukščio, stačia uola, natūraliai apsaugančia papėdėje susiformavusią lygumą iš trijų pusių.
Ketvirtąjį lygumos kraštą, ne taip patikimai, saugo po potvynių atslūgstantis, bet slėnyje daug dumblo paliekantis upelis. Todėl pavasariais čia suvešėjusi sodri žolė paverčia salą - bekraštės girios saulėta žydinčių gėlių pieva.
Stebėtini jų ir naktiniai būstai. Atrodo, pastatyti iš kailių, ar stambių gyvūnų odų, meistriškai pritaisytų prie žaginiu sukryžiuotų žabų.
- Įdomu, iš kur jie ima tiek odų?
Galbūt labai geri medžiotojai? O gal plėšikai, plėšiantys silpnesnes gentis? – tyrinėjo kaimą ir rikiavo mintis žvalgas.
Taip samprotaudamas Jonis stebėjo kaimą ir pamatė, kad daugiau žmonių būriuojasi prie didžiausios palapinės. Ir, kad tik prie šitos palapinės liepsnoja aukuras. Žmonių balsų nesigirdėjo, tačiau iš jų judesių Jonis galėjo nustatyti, kad vyksta gedulo maldos ir aukojamos aukos.
- Tikriausia, jos aukojamos už liūtės pagrobtą merginą?
Ir ritualai labai panašūs į lietutų?
Gal čia apsigyveno gimininga mums gentis?
O tai, kad šermenų ritualas vyksta prie didžiausios palapinės, liūtės auka tikriausia priklauso labai garbingai šeimai? – kaupė vis naujas pastabas Jonis.
- Na, ką gi. Ilgiau čia gaišti negaliu, nes kol ligonę pargabensim, ateis naktis. O reikia dar naują nakvynės vietą susirasti. Praleisti dvi naktis toje pačioje slėptuvėje – blogas ženklas. Dar ponia Giltinė suras. Papjaus, - drąsino save jaunasis medžioklis.
Iš kruvinų pėdsakų matosi, kad liūtė į kaimą pateko upeliu. Kito kelio nėra. Reikia eiti liūtės keliu, gal ir man pasiseks?  Taip taręs sau, ryžtingai pakilo iš slėptuvės ir nubrido upeliu kaimo link.
Jonis jau beveik buvo bepasiekiąs kaimą, kai šitą jo “žygį” pastebėjo genties žvalgai, pasislėpę kitoje nei kaimas upelio pusėje. Tuo pat metu jį pastebėjo ir kiti kaime besidarbuojantys žmonės.
Dabar abi šios jėgos, tik iš skirtingų pusių, puolė nešiną įspūdingo dydžio kuoka, įžūliai besiveržiantį į jų kaimą atvykėlį, nukritusį tarytum iš dangaus.
Po akimirkos persigandusių kaimo gynėjų  ginklai - smailintų žabų miškas - nukrypo į Jonį, apsuptą iš visų pusių. Smailieji “iečių” galai vos nesmigo į drąsuolio kūną.
- Kad tik neparodyčiau savo bailumo, - tvardė save Jonis, tylomis ramiai lipdamas į krantą ir dėdamas savo baisiąją kuoką šalin taip, kad prireikus galėtų ja pasinaudoti. Tada pritūpė keturiomis, nuleido galvą, tarsi norėdamas pasakyti, kad jis atėjo čia taikiu tikslu ir pasiduoda priimančių valiai. Tik dabar savo veiksmus palydėjo net kelis kartus besikartojančiais žodžiais lietutų kalba.
- Aš atnešiau žinią apie liūtės pagrobtą merginą. Ar norite ją pamatyti?
Kai įsitikino, kad jo žodžiai įspūdžio nedaro, suvokė, kad čia jo niekas nesupranta. Pirštu smėlyje ėmė piešti piešinius, kokie jam atrodė patys suprantamiausi.
Atvykėlio poza, rami kalbos intonacija ir kiti veiksmai truputį nuramino kaimo gynėjus, bet smailintų žabų jie nuleido. Matyt, suprato, kad atvykėlis nori pasakyti jiems kažką labai svarbaus, todėl rodos susidomėjo atvykėlio piešiniais.
O Jonis tuo metu piešė liūtę. Stengėsi nupiešti, kad ši negyva, todėl nupiešė ją kojomis aukštyn. Po to jis nupiešė žmogystą ilgais plaukais. Jis dar bandė piešti vieną vedlį ir paskui einantį būrelį žmonių. Tačiau, šį darbą vos pradėjus, jį apsupusių žmonių ratas pradėjo sparčiai mažėti.
Kaimiečiai, šaukdami vienas už kitą garsiau, tekini bėgo į didžiąją palapinę, prie kurios, kaip anksčiau pastebėjo Jonis, degė aukuro laužas.
Kai iečių smaigalių nukreiptų į jį sumažėjo, Jonis atsikvėpė lengviau.
- Regis, kažką jie suprato, - pasamprotavo Jonis ir nebaigęs pradėto piešinio atsisėdo ant žolės, kad būtų patogiau. Suprato, kad sprendimą dėl jo likimo priims tas, kuriam pranešti nubėgo ietininkai.
Kaimo gynėjai tam neprieštaravo, tačiau savo ginklų nuo įsiveržėlio nenuleido.
Netrukus tie, kurie į genties vado palapinę nubėgo pirmieji, pradėjo grįžti be savo baisiųjų smailintų žabų. Garsiai kažką aiškindami atvykėlį saugoti pasilikusiems gentainiams, rėksniai stengėsi kaip galima mandagiau paimti už rankos įsiveržėlį ir kaip garbingą svečią nuvesti pas genties vadą.
Dabar smailintų iečių mišką pakeitė tiesiamos į Jonį rankos.
Be to, Jonis suprato, kad jis pakliuvo į giminingą gentį, nes geriau įsiklausęs, patyrė, kad gali suprasti jų tariamus atskirus žodžius.
Padedamas į jį ištiestų rankų, Jonis atsistojo ir apsuptas būrio kaimiečių nuėjo į genties vado palapinę.
Kai Jonis pateko į palapinę, kartu su juo čia sugužėjo nemažas būrys palydovų. Palapinė taip prisipildė, kad kitiems net teko likti už jos sienų. Visi kažką šaukė, vienas per kitą aiškino, tai, žinoma, vadas nieko dorai negalėjo suprasti.
Pagaliau jo kantrybė trūko ir, surikęs garsiau už kitus, minią nutildė.
Po to, ramiu balsu, kaip dera gedinčiam, paprašė kaimiečius išeiti iš palapinės.
Šiai komandai vyrai pakluso nenoriai, nes visiems labai rūpėjo išgirsti svečio naujienas.
Pagaliau palapinėje liko tik keletas žmonių. Tarp jų buvo ir moterų, matyt, vado šeimos narių.
Kol vyko šie pasikeitimai, Jonis turėjo progą geriau patyrinėti aplinką, kuri jį supo.
Vado palapinė buvo gana erdvi. Joje galėjai laisvai atsistoti. Pačiame palapinės viduryje buvo suręsta laužavietė iš akmenų. Palapinės viršuje virš laužavietės žiojėjo skylė, pro kurią, matyt, išeidavo dūmai, kai čia kūrenosi laužas. Tikriausiai prie šio laužo genties vado šeima gamindavosi maistą ir šildėsi šaltomis naktimis.
Palapinės pakraščiuose buvo įrengta gal kokia dešimt gultų, pakeltų nuo drėgnos žemės ir išklotų kailiais.
Genties vadas sėdėjo specialiai išdegintame, kad patogiau būtų atsisėsti, rąstigalyje. Toks jo sostas buvo padėtas prieš laužavietę, bet taip, kad gerai matytųsi palapinės įėjimas.
- O o, kiek čia nematytų naujovių, kurias galėsiu papasakoti savo kaimo žmonėms, - sumojo Jonis.
Sujudimo triukšmui nutilus, vienas iš vado šeimos narių patraukė panašų rąstigalį arčiau vado, o šis rankos gestu pakvietė svečią atsisėsti.
Jonis paklusniai pasinaudojo kvietimu ir, nelaukdamas papildomų raginimų, savo gimtąja lietutų kalba, pradėjo pasakoti visą atsitikimą su liūte.
Jonio nustebimui, vadas atidžiai klausėsi jo kalbos, tarytum suprastų, ir netgi vienu momentu parodė gestą, kad Jonis pakartotų, kalbėdamas neskubėtų.
Išklausęs Jonį vadas paklausė darkyta lietutų kalba.
- Ar jis galįs palydėti senąjį genties vadą į tą vietą, kur guli jo mirusi dukra?
- Taip, galiu. Tik noriu vadą patikinti, kad jo duktė, kai palikau ją su broliu, buvo dar gyva. O brolis Anris moka gydyti, tad gal visai jau bus išgydęs, - ramino vadą Jonis.
Vadas šiuos tikinimus suprato kaip mandagumo ir užuojautos gestą.
Jis jau buvo susitaikęs su likimu, kad jo dukrą sudraskė liūtė.
Jo protas negalėjo patikėti, kad gali atsirasti tas, kuris sugebėtų išplėšti auką liūtei iš nasrų ir dar gyvą. Juolab tokie neapsiplunksnavę geltonsnapiai, kokį jis matė prieš save. Bet jis dėkojo šiam jaunuoliui, už tai, kad šis surado kūną, kurį palaidojus pagal papročius, bus išgelbėta dukrelės siela.
Maždaug po dviejų valandų nuo Jonio atvykimo buvo surinktas apie dvi dešimtys rinkinių vyrų būrys, kuris tuoj pat iškeliavo parnešti merginos kūną.
Didelių džiaugsmų nesigirdėjo, nes tarpe jų nebuvo nė vieno, kuris tikėtų, kad galima užmušti žmogėdrą - liūtę ir dar iš jos nasrų išplėšti gyvą auką.
Priešingai, tarp jų ruseno atsargumas, kad šis, iš pažiūros atrodantis padorus jaunuolis, neįviliotų jų į kokius priešų paspęstus spąstus.
O priešų, kaip vėliau paaiškėjo, latutai tikrai turėjo, ir buvo ką nuo jų slėpti bei ginti.
Todėl visos kelionės metu Jonis jautė, kaip akylai sekamas kiekvienas jo judesys. Suprasdamas tai nerodė priešiškumo, tik dar atidžiau negu ryte sekė liūtės pėdomis, kad nepaklystų, o trumpiausiu keliu nuvestų būrį prie brolio slaugomos ligonės. Jo palydovams teko tik pritariamai palinkčioti vedliui, stebintis kaip mikliai jaunasis medžiotojas sugeba atrasti pėdsakus. Toks patikimų genties karių pritarimas pastebimai ramino ir genties vadą.
Pagaliau, kai saulė ritosi jau per zenitą, būrys pasiekė jaunuolių nakvynės vietą.
Jie rado Anrį vis tebebandantį ligonei įpilti nors gurkšnelį jo virto gydančio gėrimo.
Ir matės, kad vis dažniau jam tai pavyksta.
Vadas tik dabar suvokė, kad duktė tikrai gyva.
Jis puolė prie jos raudodamas ir šaukdamas vardu.
- Dukryte mano, Ugne! Tu mano akių šviesa! – ir apkabinęs ją vis verkė.
Kol Jonis savo palydovams rodė, kaip vyko kova su liūte, Anris su vadu nesitraukė nuo ligonės, ir už tai buvo apdovanoti.
Netikėtai Ugnė sudejavo garsiai ir atmerkė akis.
Pirmiausia ji išvydo palinkusį virš jos nepažįstamą Anrio veidą.
Ligonė išsigando ir pradėjo blaškytis žvilgsniu, kol išvydo laimingą tėvą, ir pagaliau nurimo, bet tyliai dejavo.
- Tėveli, man labai skauda.
- Pakentėk, dukryt, truputį, viskas praeis.
Kokia dangaus palaima, kad tu esi gyva. To niekas jau nesitikėjo.
Girdėdamas, kad ir silpną ligonės kalbą, prie jų priėjo Jonis.
Tik dabar jis pastebėjo, kokia graži jų išgelbėtoji. Ir taip suspaudė širdį dar niekad nepatirtas jausmas, kad mintyse pradėjo su savim kalbėti.
- Kaip būtų gaila, jeigu prarastume tokią gražią, gležną būtybę. Pasaulis būtų tuščias. Net nedvejodamas savo gyvybę atiduočiau, kad tik ši graži mergaitė galėtų gyventi, bėgioti ir džiaugtis tuo, kuo aš džiaugiausi iki dabar.
Kodėl jam kilo tokie jausmai, tik ekspertas galėtų atsakyti, o pasakytų jis, kad Jonį užklupo pirmoji meilė, sakytum, ne iš pirmo, o iš antro žvilgsnio.
- Dukryte mano, už savo antrąjį gyvenimą turėtum padėkoti šiems kilniems jaunuoliams. Aš pasistengsiu už tai atsilyginti jiems, tačiau ir tu turėtum padėkoti, - rodydamas į Jonį ir Anrį kalbėjo ligonei tėvas.
Nors Ugnę varstė tokie nežmoniški skausmai, kad ši tiesiog nepajėgė ką nors pasakyti, bet sukauptos valios jėga ji sugebėjo kerinčiu žvilgsniu pažvelgti į Jonį.
Jonis sugavo šitą žvilgsnį, ir buvo tai didžiausias ir geriausias apdovanojimas, apie kokį tik pasvajoti jis galėjo.
Kol vyko šios aistringos scenos, atlydėję genties vadą vyrai apžiūrinėjo nukautą liūtę.
- Tokio trofėjaus nė vienas latutų genties medžiotojas dar neturėjo, - garsiai savo susižavėjimą reiškė palydovai. Jaunuoliai jiems kėlė pagarbą. Tik dabar jie prisiminė ir garsiai aptarinėjo, kaip, nepastebėtas žvalgų, be jokios baimės, įžengė į jų kaimą Jonis. Kaip drąsiai jis elgėsi, kai jį apsupo kaimo gynėjai!  Daugelis aptarinėtojų kalbėjo apie tai, kad šis nutikimas kaip legenda keliaus per ištisas kartas.
Nors dar vyko nuotykio aptarinėjimas, Anris, pasikvietęs Jonį, girdint visiems nupasakojo, kaip ir kokį įnagį reikia pagaminti, kad nepakenkdami ligonei galėtų saugiai parnešti ją į kaimą.
Šis pagal Anrio nurodymus nedelsdamas ėmėsi gaminti neštuvus.
Nors daugelis vado palydos vyrų nesuprato, kam šito reikia, ir kokia to daikto paskirtis, visi kaip vienas šoko padėti Joniui. Todėl neštuvai kaip mat buvo baigti.
Anris su Joniu kiek tiktai galima atsargiau paguldė ligonę į naują guolį. Tik tada parodė kitiems, kaip reikia nešti. Keturi stipriausieji užsikėlė brangiausią naštą ant pečių, kiti turėjo rodyti jiems saugiausią kelią. Dar kiti paėmė nukautąją liūtę ir visus Jonio bei Anrio kelionės daiktus. Visas būrys patraukė kaimo link.
Buvo norinčių, reiškiant pagarbą, nešti Jonį bei Anrį, bet šie griežčiausiai atsisakė. Šitaip Latutų gentis norėjo pagerbti didvyriais tapusius jaunus medžiotojus.

VI skyrius
Viešnagė pas latutus

Kai visas kaimas įsitikino, kad Ugnė gyva, džiaugsmams nebuvo galo.
Prasidėjo linksmybės: šokiai, dainos ir žaidimai, pereinantys į tikrą puotą, kurioje aktyviai teko dalyvauti ir abiem Ugnės vaduotojams.
Vėliau tokios linksmybės Latutų gentyje buvo keliamos kiekvienais metais. Ugnės gelbėtojų garbei jas  pavadino Joninėmis. Naująsias tradicijas apipynę įvairiausiomis legendomis apie paparčio žiedą, jie nuoširdžiai tikėjo, kad didvyriais gali tapti bet kuris. Tereikia surasti paparčio žiedą. Taip pat tikėjo, kad tik tokią naktį galima sutikti savo gyvenimo meilę. Dėl to šiose šventėse paprastai linksminasi labai daug jaunimo.
Po tokios šventės, kitą dieną, apie brolių išvykimą nebuvo nė kalbos.
Pats genties vadas globojo svečius.
Tik Joniui kažkaip pavykdavo trumpam išvengti šios globos. Teisindamasis, kad reikia sugirdyti Anrio sutaisytus vaistus jis vis atsidurdavo šalia Ugnės. Visiems buvo aišku, kad jam dabar labiau rūpėjo pabūti prie ligonės ilgėliau.
Nuo tokios globos ir Anrio stebuklingų vaistų ligonė sparčiai taisėsi.
Jau kitą dieną ji kalbėjo su Joniu, nevarstoma skausmų.
Nors kalbos jų buvo skirtingos, tik panašios, bet jiedu vienas kitą  suprato geriau, negu tai būtų galima išsakyti eiliuotais žodžiais.
Matydamas, kad ligonė eina geryn ir dar turi tokį rūpestingą slaugytoją, Anris mažiau prie to kišosi. Jis visiškai pasitikėjo brolio sugebėjimais.
Tuo tarpu teko jam visai kitokia misija. Kaimiečiai, stebėdamiesi, jog nuo Anrio paruoštų vaistų taip greitai Ugnė sveiksta, ėmė lankytis pas jį, kaip pas daktarą, besiskųsdami visai kitokiais negalavimais.
Pradžioj nedrąsiai, Anriui pavyko padėti keletui. O dar po kelių dienų jau sklido naujos kalbos, apie šio jaunuolio stebuklus, išgydant bet kokias ligas. Greitai ligoniai tiesiog apgulė savo daktarą. Nenoromis, bet Anriui teko paskirti visą laiką naujajai profesijai - gydytojo praktikai.
Ir vėl apie išvykimą nebuvo nė kalbos. Juolab, kad dabar ir Jonis šito, rodos, nelabai norėjo.
Jo visą laisvą laiką užpildė Ugnės slaugymas.
Gal Ugnės jaunas organizmas, gal Jonio gera slauga, ar jų abiejų neblėstantis optimizmas, padarė taip, kad po savaitės Ugnė galėjo atsistoti ir žengti pirmus mažus žingsnelius, pasiramsčiuodama Jonio apdailintomis dvejomis lazdomis. Nors įtvarų nuimti dar vis neleido Anris.
Tačiau įpusėjus antrajai viešnagės savaitei kiekvienas galėjo pastebėti, kaip keičiasi į blogą Anrio nuotaika.
Visas kaimas žinojo, kad priežastis to - nutrūkusi brolių kelionė.
Nedžiugino jo, nei sparčiai sveikstančių gausių pacientų padėkos, nei genties vado prielankumas, nei tos naujovės, kurias patyrė, gyvendamas šioje gentyje.
O tai, ką jis patyrė šitame kaime buvo labai naudinga, lig tol nežinoma ir pravartu gyvenime ne tik jam vienam, bet visai jo genčiai.
Neslėpė nuo jo latutai, ką būtų slėpę nuo kitų svetimos genties žmonių. Didžioji latutų paslaptis, kad jie nesivertė medžiokle. Jie kai kuriuos sugautus gyvus žvėris pavertė naminiais gyvuliais. Juos prižiūrėjo ir maitino, todėl galėjo valgyti sočiai, nepriklausomai nuo metų laiko ar medžioklės atsitiktinės sėkmės. Dėl to jie turėjo tiek daug kailių, kad net naktinius būstus iš jų galėjo pasistatyti. Sunkiau jiems būdavo tik vėlyvą žiemą, kai pasakiškąjį slėnį apsemdavo vanduo. Tada jie kraustydavosi į žieminę stovyklą, kurioje jau buvo paruoštos ir priedangos gyvuliams ir šienas, pripjautas šitame slėnyje.
Kitaip tariant ši gentis vertėsi gyvulininkyste ir neklajojo, o tik turėjo dvi pastovias stovyklas.
Latutų genties vadas, atkalbinėdamas Anrį nuo tolimesnės kelionės, jam sakė:
- Anri, visi tavo amžiaus jaunuoliai išvyksta į vyriškumo įrodymo kelionę ir ten kažką pamato, kažko išmoksta, bet, kad kuris nors iš jų atliktų tokius žygius, kokius judu įveikėte per savaitę..., neįtikėtina.
Judu užmušėte liūtę, išgelbėjote merginą, ją ir daug kitų kaimo žmonių išgydėte, išmokėte mus plukdyti mišką ir patys  išmokote statyti patikimus aptvarus, galiausiai sužinojote, kad gyvulinį maistą galima ne tik sumedžioti, bet ir užsiauginti, kaip mes, latutai, darome.
Kai parvyksite į savo kaimą ir visa tai papasakosite, jus gerbs visa gentis.
Suprantama, kad priims, ne į paprastų, o į pasižymėjusių vyrų tarpą.
Ar judviejų amžiuje to dar negana? Kam judviem dar rizikuoti? Juk nežinia, kas gali atsitikti keliaujant per nepažįstamas žemes?
Galiausiai, jeigu nori, mes čia tave įšventinsime į vyrus, ir tu galėsi pasirinkti sau tinkamą merginą, visai neblogesnę kaip Ugnė.
Šitoji, matyt, į akį krito Joniui.
Neverta dėl mergos varžytis tarp brolių. 
Bet Anris įrodinėjo savo.
- Aš noriu pereiti šią girią ir sužinoti, kur ji baigiasi. Po to nukeliauti prie kalnų, ant kurių užsiropšti prireikia mėnesio. Svajoju pamatyti Didį vandenį, kuris sūrus, ir jo perplaukti negalima jokio dydžio luotu. Be to, savo kaime aš turiu mylimą merginą, apie kurią svajoju ir sapnuoju naktimis. Tikiu, kad kai būsiu įšventintas į vyrus, ji persikels gyventi į mūsų trobą.
Pagaliau vieną gražų vasaros vakarą genties vadas pažadėjo Anriui.
- Gerai. Aš pabandysiu padėti įgyvendinti tavo svajones. Tai bus rytoj.
Daugiau tą vakarą vadas su Anriu nekalbėjo.
2006-05-23 15:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-25 23:16
Arnas
nea, neveža. Kuolo nėr už ką kalt, bet ir iki petako toloka. Žodžiu, 2, kad neištrintų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-24 20:26
hipiai žaidžia karą
Istorija neįdomi, yra nemaža skyrybos klaidų (arba bent jau suveltų vietų - pats nelabai išmanau), alogizmų. Stilius prastas, dialogai ir monologai vis dar infantilūs. Nei fantastika, nei nuotykine literatūra nekvepia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-23 23:08
pieva yra Jeržio
Šiaip tekstas įdomus (kaip ir ankstesniosios dalys), tik kai kuriose vietose itin prastai parinktas stilius. Dauguma dialogų ir ypač tylių pamąstymų  labai neįtikinamai skamba. Rašoma apie pirmtykštes civilizacijas, o mintys prilygsta antikos mąstytojams.
Beje, žodžiai "latutai" ir "lietutai" turėtų būti rašomi mažąja raide, nes tai bendriniai daiktavardžiai (kaip lietuviai, amerikiečiai, japonai ir pan.).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą