Takeliai

Paskutinį kartą žvilgteliu į metalinius jo kojų įtvarus, nudiegia – strypai kiaurai veria odą, kaulą – priveržti mažučiais varžteliais – įsišaknyję. Pasileidžiu takeliu žemyn, per baltą smėliuką, grumstai švelniai kliudo pėdas, jaučiu – įgaunu pagreitį, tiltelis – šiurkčios  lentos – atsispiriu nuo pat krašto, lošteliu galvą – paneriu. Vanduo sūrus, graužia nosį, nosiaryklę, gerklę, akys paplūsta – springstu. Jo ranka ant sprando, gniaužia kaklą:

-Kaip tu?
-Gerai.

Svaigdama šypsausi. Ryju gerklėj susikaupusį sūrų vandenį, tarp dantų smėlis. Pirštu vedu metalinio įtvaro kraštu aukštyn iki varžtelio ties keliu, užkliudau, kokia balta jo kojų oda – mes  atostogaujam Alpėse.
-Papasakok man ką nors.
-Papasakot tau ka nors?

Rodau jam savo baltus dantis, prisimerkiu – vanduo akyse, skęsta vyzdžiai, žiojuosi:

-Papasakosiu. Aš tau noriu daug papasakoti.
-Tai pasakok.

Vėjas sulig mano iškvėpimu pakelia smėlį, šuoras, visa oda aplimpa smiltelėmis – įsitempiu:

-Ką tau papasakoti? Aš nežinau, aš nežinau, aš nežinau...

Jis juokiasi, garsiai, kraujas plūsta į smilkinius, nusipurtau – pirštai grimsta smėlyje. Jis švelniai sukioja ranką apėmęs sprandą, man malonu. Noriu papasakoti.

-Aš tau papasakosiu.
-Pasakok.
-Apie Alpes. Atsimeni. Takeliai, trasos, slalomas, žemyn, tu taip čiuožei, nepavejamai, išnykdavai, aš stovėdavau viršuj ir laukdavau, kaip aš bijodavau, kad tu neišnirsi, tolumoj-įkalnėj, aš laukdavau. Nelipau ant slidžių. Lygsvaros, aš nemokėjau laikyti lygsvaros. Ar atsimeni?
-Atsimenu.

Vedu žemyn metalinio kraštu, pirštas aplipęs smėliu, kokia balta jo kojų oda -  kaip Alpių sniegas – išsišovę, pritvinkę mėlio kraujagyslių takeliai ties keliu dingsta.

-Galiu atsukti?
Pasimuistau, smėlis sūkuriuoja pakaušy.
-Ką?
-Varžtelius. Galiu, atsuksiu, štai: įkišu nagą į galvutę, štai – sukteliu. Atlaisvėja, išimu. Kišu į kišenę. Matai? Skauda? Dar vienas. Štai – žiūrėk. Pamojuoju tau prieš akis – atsisveikink.

Jis juokiasi, garsiai, kraujas plūsta, kaip tuomet, girdžiu aidą, kaip tuomet Alpėse – jis krito, klupdamas, persisuko kojos – viskas lūžo, po susiuvinėta, badyta, lopyta jau šimtus kartų oda  sutrupėjo silpnas kaulas.

-Tu nebeslysi takeliais – sakau jam.

Suimu už kojų, velku pakrante, lengva – vilkčiau visą amžinybę šitaip va – pakrante, jis iškelia rankas ir mojuoja mojuoja - baltam smėly  jo galva palieka gilų taką. Aš  spiriuos smėliu tolyn nuo tiltelio – vėjas vis pakelia smiltis užpildamas drėgnas akis. Įtvarai jau toli.

-Nebeatsistosi, - rėkiu jam įsibėgėdama – Nebe nebe!

Jis mojuoja rankomis, mojuoja. Negirdi manęs, o aš tempiu. Dar žingsnis, dar. Pastyru, žiojuosi - užkliūvu už  paskendusio akmens – lėtai užgula paskutiniu šuoru. Griūnu. Iš blauzdos srūva smėlis, kaukiu – jo baltos pėdos prie mano galvos. Grūdu rankas į kišenes – varžteliai, varžteliai. Apčiuopiu, kažką apčiuopiu, traukiu jas lauk ir sunkiai pakeldama užpiltus vokus pamažu lyg per miglą suvokiu, kad nebeturiu pirštų.