Pasaka apie nesugalvotą mintį

Kartą pasaulyje ateityje gyveno Mintis. Ji buvo labai maža, turėjo šviesius garbiniuotus plaukus ir dideles dideles žydras akis. Žodžiu, paprasta, viena iš daugelio mažų minčių, gyvensiančių ateityje. Kodėl būtent ateityje? Nes jos dar negimė. O tiksliau – jų dar niekas nesugalvojo. Todėl jos ir tūnodavo Dar Nepagalvotų Minčių Pasaulyje, tyliai vildamosios, kad jas kas nors sumąstys ir paleis į laisvę, nes tame ankštame pasaulėlyje buvo labai liūdna, juk nesugalvota mintis pati negalėjo ką nors sumąstyti ir sukurti džiaugsmą. Turbūt jūs dabar galvojate, kodėl aš pasakoju apie mažą garbiniuotaplaukę Mintį, niekuo neišsiskiriančią iš kitų minčių? Kodėl ne apie kokią nors kitą, o būtent šitą? Na... Žinokit, pati neįsivaizduoju. Tiesiog ta maža Mintis priėjo prie manęs, timptelėjo už sijono ir šniurkštelėjusi nosiuke paprašė:
- Teta, teta... Teta, gal galėtumėte mane išgalvoti?
Pirma aš pasipūtusi išplėšiau savo sijoną jai iš rankučių ir norėjau nueiti šalin. Atsirado, matai, kažkokia mintis. Kuo ji tokia ypatinga, kad aš turėčiau ją išgalvoti. Tarsi nebūtų mano svarbiame gyvenime svarbesnių dalykų. Taigi, kaip jau sakiau, ištraukiau savo tik išlygintą sijoną iš jos delnų ir jau norėjau nueiti, bet ji nebuvo iš kelmo spirta mintis. Ta nenaudėlė vėl sugavo mano sijono klostę ir glamžydama brangų audinį vėl sulemeno:
- Bet, teta... Gal galėtumėte? Na, tik truputį... Taip tik OP, pagalvokite ir viskas... Na, teta...
Aš vėl purkštelėjau, bet ji vis tiek tvirtai įsikibusi laikėsi mano sijono.
- O kodėl aš turėčiau gaišti savo brangų laiką išgalvodama tave? Tu juk viena iš daugelio kitų minčių. Tokių mažų ir niekam nereikalingų, tik gaišinančių svarbių žmonių brangų laiką.
Mintis nuleido savo garbiniuotaplaukę galvelę ir prikando lūpą. Na, ką, nugalėjau tave. Norėjau eiti, bet jos rankutės vis dar nepaleido mano sijono. Juk negalėjau jo suplėšyti, jis man kainavo...
- Matot, teta... – čia mažoji nenaudėlė Mintis pertraukė mano mintį. – Aš ne šiaip sau mintis. Aš viena iš tų minčių, kurios nepagalvotos gali kankinti visą likusį gyvenimą, kad nebuvo sugalvotos laiku.
Aš nustebusi kilstelėjau antakį ir, iš nuostabos, kad jį pakėliau (nes niekada gyvenime to nemokėjau), kilstelėjau ir antrąjį... Būna gi dienų lyg tyčia šiame gyvenime. Minčių taip pat...
- O apie ką gi tu?
- Na, - paslaptingai numykė. – Nežinosit, kol nesugalvosit. Tokia nesugalvotų minčių taisyklė.
- O kaip gi aš galiu tave sugalvoti, jei net nežinau, apie ką galvoti?
Mintis sukikeno. Gera jai juoktis, o man dabar stresas, juk nesugalvojusi, apie ką galvoti, galvosiu apie tai visą likusį gyvenimą... Tfu, kad ją kur velnias, visai susipainiojau...
- Viskas labai paprasta, teta. Tereikia užsimerkti ir labai labai panorėti.
Kas man beliko. Užsimerkiau, suraičiau špygas sėkmei ir labai labai panorėjau (praeiviai tikriausiai pagalvojo, kad noriu kur karaliai pėsti vaikšto, bet ko tik dėl likusio gyvenimo nepaaukosi).
Stenėjau stenėjau, norėjau norėjau, bet auksinė žuvelė, kuri galėtų pasufleruoti, ar bent jau koks karosas neatplaukė. Keista, pasakose juk visada taip nutinka. Atsargiai pramerkiau vieną akį, bet ta Mintis vis dar stovėjo glamžydama mano sijoną ir visai nesidrovėdama krapštė nosį.
- Fe, kaip negražu krapštyti nosį, - pabandžiau ją sugėdyti.
- O aš dar nesugalvota, - atšovė. – Manęs dar nėra, todėl man viskas gražu. Ir apskritai siūlyčiau tau apsilankyti pas psichologą, juk bendrauji su neegzistuojančiu...
Kas per įžūlumas? Pati tegul apsilanko. Tfu, ką aš čia kalbu? Tai yra – galvoju? Įsižnybu sau į ranką, ar nesapnuoju, bet aiktelėjusi odą paleidžiu. Visgi skauda. Tada įžnybu jai, bet ji taip pat aikteli. Na,  nesapnuoju. Ji, beje, irgi. Tikriausiai man jau visai maišė pasė. Oi, atsiprašau, pasimaišė... Vakar lyg ir nieko negėriau. Ir neuosčiau. Nekaltinkit manęs nebūtais dalykais!
Na, gerai. Pabandysiu pagalvoti racionaliai. Tikriausiai patyriau nušvitimą...
- Teta... – ta Mintis ir vėl mane pertraukinėja pačioje nušvitimo akimirkoje. – Aš jums pabandysiu pasufleruoti. Aš pirma ir vienintelė.
- Būk tu nors ir paskutinė, tik atstok nuo manęs! – persiutau.
- Ui, teta, paskutinės nebūna tokios gražios...
- Pamaiva...
- Cinikė... – neatsiliko.
Prikandau liežuvį. Ką čia pasiginčysi su tokia... Na, ir nebūtų diena lyg tyčia, jei pro šalį skridęs vienintelis Lietuvos pelikanas nebūtų atsitrenkęs į telefono stulpą ir nukritęs man tiesiai ant galvos. Tik to man ir betrūko. Pirma – mintis, po to – pelikanas. Bet jis tik mandagiai atsiprašė ir nuskrido toliau.
Nors vienas malonus tipas šiandien. Atsisukau vėl aprėkti Mintį, bet... Ir kaip gi jūs atspėjote? Jos ten nebebuvo. Išnyko palikusi mano suglamžytą sijoną. Nenaudėlė. Lengviau atsipučiu ir nueinu laimingai švilpiniuodama „We are the winners“.

O paskui sekė ilgas šešėlis garbiniuotais plaukais.