Išsikraipymai

Ir dienos laisvinamųjų prigirdytos
Neskaniomis upėmis išteka,
Pelenų pluta ir dienų nuorūkomis lelijų vietoje,
Per liepas mėnuo vaikščiodams dešiniu skruostu
Jose skęsta, o rugpjūčiais korėtu veidu ateina
Tavęs padaboti.

Sako juokas- tai tikras geležies stabas,
Rytais išskleidžiantis skraidančias garbanas,
Tuomet kaip vilkeliai be centro sukasi akmenys,
O Tu į kitą pusę eini.
Žinai, aš Tavęs pasiilgau.

Tais rytais liepsnomis žvakės apsikeičia,
Žuvys iš vaško trokšta sugrįžti į gimtąjį krantą.
Dabar ten dykuma su samanomis purpuro.
Žuvys praryja žvaigždes
Ir beduinas ašaromis nugirdo mėnulį.

Vidury- dėžutė persikreipia į lygiagretainį,
Kai aštrių kampų nebelieka,
Tu basomis peršoki manąjį liūdesį,
Tai tik dūmas iš degančio smėlio.
Kvailiausia būna tada, kai Tavo miražai
Stotelėje kas dešimtoje pakiša koją.

Mano apkandžiotą sielos gabalą
Dygsniuoja vidurnakty gimę ežiai.
Minutę geležim išsiuvinėta
Kryželiu upe brendu
Ir kriaukles priešistorės lūpomis surenku.