Riksmas

Balkono geležinis turėklas apsitraukė ledu. Nukratau pelenus. Tuoj švis. Laukiu, apsiblausęs saulės diskas pasirodys iš už gretimo namo kampo. Dangus pilkas. Pro medžių šakų raizginį apačioj matau – žmogus vedžioja  didelį juodą šunį. Raudonas pasaitas įsitempęs – šuo springdamas loja.

Mano Andrius grįžta. Plėvesuoja pilko švarko skvernai, šviesūs plaukai plaikstosi vėjy, šuo jau kriokia - Andrius stabteli. Nukratau pelenus. Alkūnėmis atsiremiu į apledėjusį  turėklą – Andrius išsitraukia kažką iš kišenės ir meta. Raudonas pasaitas atsilaisvina – žmogus neria į sniego pusnį paskui šunį. Žmogus rėkia. Išmetu nuorūką, ji blyksteli prieblandoj apsiversama ore – neužgesinau.

Klausausi – trinkteli laiptinės durys, tuomet uždarau balkoną. Užtraukiamų užuolaidų garsas pjauna vidurius. Kambary prieblanda. Andrius rakina duris, o aš delnais suimu savo šaltas alkūnes. Žiūriu, kaip jis aunasi batus, pilkos kojinės, sudėvėtos, šlepetės – perbraukia ranka plaukus, šviesūs – bandau rasti jų kvapą nervingai trūkčiodama šnervėmis.
- Nestyrok tarpdury.
Jis praslenka pro mane neprisiliesdamas. Neužkliudydamas. Kojinių kvapas, užsimerkiu, girdžiu, kaip lauke žmogus duoda komandas šuniui. Andrius pila vandenį iš čiaupo į savo didelį melsvą puodelį, čiaupas užsikosėja, aš šypteliu – vanduo rudas. Jis keikiasi, bet vis tiek geria, dideliais gurkšniais, ryja, ryja, ryja. Mane supykina, aš stoviu tarpdury, nugara į švintantį balkono langą – veidu į laukujes duris.

- Rūkysi?
Purtau galvą.
- Ir nestyrok tarpdury.

Staigūs judesiai: vienas – trūkt – užuolaidos, du – trūkt – balkono durys, trys – žybt – ugnis, pirmas dūmas, saldus. Priglaudžiu liežuvį prie gomurio. Andrius daužo žiebtuvėliu ledą nuo turėklo. Šuo inkčia, kažkur po pat balkonu, ledo gabaliukai žyra, Andrius įnirtingai daužo. Žingsnis atgal, ir aš prigulu. Užsikloju, įspaudžiu galvą į baltą  pagalvę, iškišu nuogą koją iš po apkloto – gaudau lyg peleku šalto oro sroves pažeme. Žmogus duoda komandas, bet Andrius uždaro duris, ir nebe taip girdėti. Laukiu. Andrius ryja.
- Nori gerti?

Įsikniaubiu veidu į pagalvę. Andrius pastato šalia lovos puodelį su vandeniu. Visas šaltas palenda, atsuka man nugarą. Dūstu. Pasuku galvą į jo šviesius plaukus, įkvepiu, laukiu. Jis miega. Aš išsliuogiu, atsistoju galvūgaly, tiesiu kaulėtą ranką link ąselės. Matau savo akį puodely su rudu vandeniu - tuščia. Ryju, dantys taukši į melsvą kraštą. Nušvitę, saulės diskas aukštai. Šalta. Balkono turėklas aprūdijęs, trepsiu ant ledo gabaliukų, brūžinu rūdis pirštais, keliais, pėdomis. Įsikniaubiu veidu į pagalvę, sniege nutįsęs raudonas pasaitas. Žmogus rėkia.