Ką mąstei tą akimirką?
Nors tikriausiai sapnai
buvo sąmonės vagys.
Jie tau rodė tik kryptį,
apie kliūtį pamiršo prabilt...
Sakei, kad sugrįši-
žodžiai liko ant tujų vainiko.
Šiam pasauly mus skiria
trylika metų, kurių
tavo statiška laikrodžio rodyklė
Nebeleis pasivyt niekuomet.
Bent sapne aplankyk,
apkabink mane stipriai,
Tėveli...
hmz, drauge kepuretoji. jau atpratau ziureti i rima, stiliu ar koki kita neaisku dalyka. dabar eilerastis mane turi uzkabinti, turi issiskirti is kitu eilerasciu. gal tai sioje svetaineje paskutiniu metu neitin priimtina, bet viska galima pakeisti. sis eilerastis, deja, yra lygiai toks pats, kaip ir daugelis cia idetu. jame truksta isskirtinumo, apie soc.santykius galima parasyti subtiliau, taip kad perskaites galvotum: "o, sitas tai zeba, kaip veza, visada panasiai galvojau, bet nezinojau kaip parasyt". zinoma, is karto taip neiseis, man irgi laabai daznai sudas gaunasi, gal net per daznai, bet bandyti verta. uz savo zodzius atsakau. nedarykim poezijos rimtos, darykim ja idomia:)
dėl vainiko aš sutinku, nes ir pirmasis variantas, tiesą sakant, buvo kitoks:"žožiai liko žalioj tujų puokštėj", bet ir pati nežinau, kodėl vis dėlto palikau antrąjį;) Tačiau dėl "tėveli" pakeitimo į "tėve"- ne, nes "tėvas"- man per šaltas ir svetimas žodis. Bet ačiū už kritiką:)