Gyviai

Tik vilkolakiai, susivilgę lūpas
Pirmuoju griaustiniu, žmonėmis virsta.
Šiandien lietus nuplovė mano naująją tiesą.

Baltos katės griaužia pasagas,
Atrodo, joms tai tik žiurkė, o man šimtmečio laimė.
Nusvilusios rūdys žybsi kaip jonvabalio akys.
Naktį prigimtis jas pasiims.

Saulėtekiai apjoja visą miestą,
Dantimis slenksčius išaria.
Senoliai sako, ir jie širdis turi
Tokias pulsuojančias ir geltonas amžinas saules.

O maldininkai jau nebegyvi, jų klauptai- masinis kapas,
Iš savo smalos sanctus mėgino vaikus išlipdyti,
Jūros balti akmenukai turėjo būti akys.

Pasaulio pabaigos vėjo nuneštos,
Jose paukščiai lizdus susisuko.
Dabar kiekvienas suskilęs lukštas atneša praeitį.