Tušti delnai

Mažytės pėdos po truputį nyksta rusiškoj pūgoj,
Kuri netyčia čia užklydo per anksti. Netyčia ir nesiruošia išeit...

Levandų kvapas stingsta vos išvydęs aušrą,
Tačiau ne šaltis kausto jį.

Baltoji sumaištis užkloja viską juoda ir spalvota.
Tik rudos strazdanos veide dar ilgą laiką rėks pro vėsią žemės dangą.

Kur saulė dingo, kas dabar ta pasakys?
Nejau kas nors prisipažins įbrukęs žemę ledo gniaužtams?

Sapnai kur nuneša, tenai nuo šiol ieškok šilkinės šypsenos,
Jau nebesiruošiančios čia užklyst.

Bet ji vis nešas su savim pirmyn stiklinį glotnų kamuolį,
Nors jis ir verčia garbanas rudas nušluoti taką pūgai laikinai.

Nekaltas ir skaidrus ledokšnis ašarų baloj suskyla milijonan gabalų,
Negailestingai raižančių bet ką, kas tik išdrįs bent prisiliest prie jų.

Po balto triukšmo stoja tik tyla,
Kurios nebesudrums net laikrodžio rodyklės.

O prabangus stiklinis rutulys su plono rūko ateitim jame,
Palydimas didžiulio trenksmo, nurieda iš nusvirusių mergaitės rankų...