Pradžia

Pavasarėjančiame danguje buvo galima įžvelgti naujos pradžios pradžią. Vytiokas su Aloyzu sukritę po šventiškai pasipuošusia vyšnele diskutavo apie šviesios ateities perspektyvas nūdienoje. Buvo šilta. Kaimo fone galėjai išgisti kartas nuo karto sumykiančią karvę ar lūšies vaikomą vištelę.  Gyvenimas atrodo tekėjo nauja perspektyvia vaga. Aloyzas įpylė Vyckai. Vytiokas giliai atsiduso, sumerkė akis ir skvarbiu vanago žvilgsniu nužvelgė laukus. Aloyzas užsikando pernykščio derliaus obuoliu, pasikasęs pasmakrę pradėjo mąstyti apie vakar dieną. Laikas stovėjo vietoje, vyrai sėdėjo taip pat. Tai buvo 1980 pavasaris, kaimas triumfavo komunizmo aušros sėsėlyje. Kolūkiuose jaunų melžėjų siluetai kaitino darbo vyrų kraują. Karvės davė pusantro karto daugiau pieno, o naujųjų „Belarus“ modelio traktorių pavydėjo kaimyniniai kolūkiai. Vyrai toliau mąsliai kymarino ir žvelgė į tolius. Buvo beprotoškai smagu, nebuvo nieko ko negalima būtų pakeisti ir nieko ko nebūtų įmanoma pasiekti. Kaimas plėtėsi. Senieji partizanų bunkeriai seniai virto rudeninio derliaus saugyklomis, o naujas kolūkio priestatas grūdams saugoti kilo kaip baravykas po lietaus. Pas vyriokus abėgo Sargis, prigulė šalia.
Vytiokas atgijo, kaip atgyna gamta žiemai pasitraukus nuo žemės, paklusdama fundamentaliems gamtos dėsniams.
- Davai dar už Sargį?
- Davai.
- Į tavo sveikatą.
Laikas toliau stovėjo vietoje, bet ore buvo juntama nauja pradžių pradžia.