Vyrams

Dievui (ar velniui) sukūrus ją
ramybės daugiau neturėjai
tavo karas – bijoti moters
gimdančios laukiančios
grįžtant iš fronto savo kareivio
kad priglaustų paglostytų kartais
bet grįžti nedrįsdavai
nes baimė neberast savo
namo
medžio
sūnaus
buvo stipresnė už ilgesį
o verkt negalėjai – tu vyras
instinktais kapojantis galvas
savo vėjo malūnams
bet tavo helenė jau išverkė jūrą
saugot pavargo paliktus tavo
namą
medį
ir sūnų
tad geriau pailsėk menelajau
šiandien nereikia niekur keliauti
priešas liko už borto įgulai snaudžiant
ryt vėl galėsi atrasti salas ar žemynus
ir verkti galėsi - esi tik žmogus.
ji nepasmerks
ji tik priglaus