Geležies amžiaus civilizacija III ir IV skyriai

III skyrius
                                Kelio pradžia

Jonis ir Anris gimė dvyniais. Artumas, prasidėjęs motinos įsčiose, tęsėsi iki jų šešioliktosios vasaros. Tiek vasarų jie buvo sulaukę, kai išėjo dviese į tą vyriškumo įrodymo pirmąją savarankišką medžioklę.
Nors pagal veido bruožus abu broliai buvo labai panašūs, tačiau kitais aspektais buvo galima pastebėti gausybę, sakytum, net esminių skirtumų. Tie skirtumai broliams niekada netapo nesutarimų dingstimi, priešingai, šiuos skirtumus jie meistriškai panaudodavo vienas kito privalumams papildyti.
Jonis gimė pirmasis, todėl, kaip dera vyresniam broliui, buvo stambesnio kūno sudėjimo. Atrodė fiziškai stipresnis, tačiau tai tik atrodė, nes Anris būdamas smulkesnis buvo kur kas vikresnis. Kai broliai žaisdami mėgindavo savo jėgas, jų bandymai užsitęsdavo valandų valandas, bet nė vienam iš jų nepavykdavo įrodyti, kad jis stipresnis.
Galbūt Joniui sekėsi geriau atpažinti žvėrių pėdsakus, greičiau surasti jų slėptuvę, už tat Anris geriau išmanė dieviškus dalykus, nes nuo mažens daug laiko praleisdavo šventoje saloje tarp Krivių bei vaidilučių, kurie išmokė jį skaityti vienintelę gentyje turėtą šventą knygą.
Tai buvo ištrauka iš Tarailos testamento, įspausta molinėje lentelėje, nežinia kada ir iš kokių šaltinių.
Anris mintinai pažinojo kiekvieną ženklą toje lentelėje, suprato ką reiškia tie ženklai. Jį nuo mažens traukė žinios apie lietutų dievus bei garsiausius genties vyrus.
Dabar, sulaukęs šešioliktosios vasaros, jis pats jau sugebėjo perpasakoti tas žinias bendraamžiams. O pasakodavo taip įtaigiai, kad šie klausydavosi ne tik ausis ištempę, bet  netgi išsižioję.
Daugelis genties žmonių pranašavo Anriui Krivių Krivaičio pareigas ateityje, išskyrus dabartinį Krivių Krivaitį Hidišą, kuris nemėgo Anrio, galbūt dėl to, kad Anris buvo Didžiojo vado sūnus, galbūt dėl to, kad matė gabų konkurentą.
Kai brolių amžiuje prasidėjo šešioliktoji vasara, kantriai išklausę savo tėvo Didžiojo genties vado Tauragio patarimus, apsiginklavo pačių pasigamintais medžioklės įnagiais, paliko saugiąją gyvenvietę ir iškeliavo į pirmąją savarankišką žvalgybinę medžioklę. Kai grįš iš jos, gal būt bus pripažinti vyrais. Nebuvo tai nė kiek stebėtina, nes taip elgėsi visi genties jaunuoliai, sulaukę tokio amžiaus. Jie varžėsi kas nukeliaus toliau, parneš vertingesnių žinių, kur telkiasi daugiau žvėrių, kuriuos pirmojo sniego medžioklės metu būtų galima lengviau sumedžioti. Nuo šios kelionės rezultatų priklausė, ar bus jaunuoliai iškilmingai įšventinti į vyrus, ar jau įgis teisę apsigyventi kartu su moterimi.
Kai broliai tylomis nesibaigiančiu mišku nukeliavo tiek, kad net išalko, saulė jiems švietė tiesiog virš jų galvų.
Pirmasis ilgą tylą nutraukė Anris.
- Joni, sakau gal laikas susigauti kokį zuikį ar kokį paukštį? Žarna jau kitą žarną ryja.
- Sutinku. Ir aš visai išalkau, - sutiko Jonis.
- Pameni mudu visai neseniai perbridome seklų upelį. Pastebėjau ten bebrų pėdsakus, o tai reikštų, kad netoliese esti jų suręsta užtvanka. Upelis turėtų vinguriuoti visai čia pat. Suraskim užtvanką, o ten bent vieną jų tikrai pasigausime, išdėstė nesudėtingą medžioklės planą Jonis.
- Gerai, sutinku, - pritarė Anris.
Pasukę kiek piečiau broliai greitai surado minėtą upelį, o truputį paėjėję pakrante aukštyn, greitai surado ir bebrų užtvanką. Dirbdami sutartinai mikliai paspendė bebrams pinkles, o patys pasitraukė atokiau ir ėmėsi pietų gaminimo darbų. Suradę tam patogią vietą prisinešė sausų žabų, kurių aplinkui buvo kiek tik panorėjus. Ilgiau užtruko kol Anriui pavyko įskelti ugnį ir uždegti laužą, bet kai šis suliepsnojo, Jonis palikęs Anrį prižiūrėti laužo, nuskubėjo prie paspęstų spąstų.
Reikia pasakyti, kad pačiu laiku, nes ten jau blaškėsi įkliuvęs įspūdingo dydžio bebras.
Kai Jonis grįžo su trofėjumi, lauže jau buvo daug žarijų.
Anris iš savo kelioninio krepšio ištraukė net keletą labai aštrių plokščio titnago akmenukų, todėl nunerti bebrui kailį tebuvo vienas malonumas.
- Anri, kaip tu sugebi taip aštriai išgaląsti tuos akmenukus? Man niekada taip nepavyksta, - stebėjosi Jonis.
- Titnagas labai kietas akmuo. Paprastai aš jį galandu  minkštu akmeniu, tačiau tuo pat metu vartoju vandenį. Kai minkštas akmuo nuo brūžinimo dyla, jo smulkios dalelės sušlapusios vandeniu nuo galąstuvo nenukrinta, o trinasi tarp titnago ir akmens, kol visai susitrina. Tada aš jas nuplaunu vandeniu. Taip šlifuojamas titnago paviršius tampa glotnesnis, o pagamintas įrankis - aštresnis, - nesavanaudiškai išpasakojo profesines paslaptis Anris.
- Taip. Tave tikrai tie Kriviai daug ko išmokė.
- Ne. Ne kriviai, o vaidilutė Laima. Tai ji išmokė skaityti Šventą knygą ir pasakojo, ką dabar kriviai rašo ant buivolo odos. Ten jie užrašo visas gudrybes, kurias tik nugirsta iš žmonių, sugrįžusių iš tokių kelionių kokioje mudu esame dabar.
Dar ji pasakojo, kad kartais Kriviai ginčijasi tarpusavyje, kodėl žvaigždės pasirodo tik naktį, ir kur jos dingsta dieną. Tuos ginčus jie taip pat užrašo ant tos pačios buivolo odos.
Iš tų užrašų Laima man rodė keletą žvaigždžių, kurios kiekvieną vakarą pasirodo danguje toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, o rytą, persikrausčiusios į kitą pastovią vietą, dingsta, taip pat tokiu pačiu laiku. Jeigu šį žvaigždžių kelią įsidėmėtum tai nepaklystum net klaidžiausiame miške ar tamsią naktį. Be to, matant kurioje vietoje yra žvaigždė, galima nustatyti kiek laiko liko iki aušros.
- O kodėl ta vaidilutė Laima tau pasakoja tokius dalykus? – susidomėjo Jonis.
- Aš nežinau. Mudu su ja draugaujame jau nuo mažens. Tik dabar paskutiniu metu ji manęs kažkodėl privengia.
Aš pasiilgstu jos, todėl sapnuoju vos ne kiekvieną naktį. Man nuo mažens buvo ji labai graži, bet sapnuose ji tampa dar gražesnė, - lyg guodėsi, lyg perdavė įgytą patyrimą Anris.
- Bet ji mergiotė?
Kaip tu su ja gali draugauti?
Aš nežinočiau net kaip su jomis kalbėtis.
Nors...
Kai per Rasų šventę, ar kitomis šokių dienomis ir su mergiotėmis smagu pasiausti apie laužą, - paatviravo Jonis.
- Tu dar nežinai kokios įdomios tos mergiotės gali būti. Kai vasaros pradžioj kartu su Laima sėdėjom Šventos salos paežery, ir pasakojo ji apie Aušrinę žvaigždę, vakaras buvo toks tvankus, kad net įbristi į vandenį knietėjo, bet nuo Laimutės sklido tokia vėsa, jog pajudėti visai nesinorėjo. Besimėgaudamas ta vėsa aš tegalėjau užvertęs galvą spoksoti į Aušrinę, bet kai visai netikėtai Laima pasilenkė prie manęs ir savo lūpomis palietė manąsias, maniau, kad išprotėsiu. Tu net negali įsivaizduoti kokia ugnis tai buvo. Ji taip nudegino mane, kad su rūbais, kaip mat, atsidūriau ežere. Laima tuo kart nubėgo takeliu ir po to ėmė vengti manęs, o aš tą prisilietimą jaučiu ir dabar, tik sapnuose jis būna daug stipresnis, - labai rimtai kalbėjo Anris.
- Tai gal užtai, kad Laima vaidilutė?
Gal saugodamos šventą ugnį aukure jos pačios tampa šventos?
Todėl jų liesti nevalia. Galbūt dėl to Laima pradėjo vengti tavęs?
Tu įžeidei dievus, ar nebijai, kad tave gali ištikti kokia neganda? – užsidegė Jonis.
- Ne. Aš šito klausiau Laimos. Dievai dėl to neįsižeidžia. Tik ji pasakė, kad kai kuri nors vaidilutė sugrįžta iš Šventos salos ir apsigyvena kaime, kurioje nors troboje, tai jau negali prižiūrėti šventos ugnies daugiau, - patikino Anris.
- Tai gal tau Laima šitaip perdavė savo šventumą, o mudu galime tikėtis dievų globos šitoje žvalgybinėje medžioklėje? – apsiramino Jonis.
- Aš nežinau, bet, kai sugrįšim, aš viską sužinosiu. Gal Laima panorės persikelti į mūsų trobą? To aš labiausia trokštu, - užbaigė šią temą Anris.
Broliai baigė nerti bebro kailį ir veikiai jį išmėsinėjus, skaniausi gabaliukai atsidūrė ant ugnies, sunerti iešmais. Kol mėsa kepė jie tylomis prižiūrėjo  laužo žarijas, kad mėsa nesudegtų. Dar po valandėlės jie jau laižė taukuotus pirštus. Viduriuose buvo gera, todėl jie dar kurį laiką galėjo pasimėgauti sotumo jausmu. Po tokio poilsio, sutvarkę savo stovyklavietę, patraukė likimo skirtu keliu.



IV skyrius
Nerami naktis

Iki saulutė nukrypo vakarop, broliai sukorė netrumpą kelio galą, vis toldami nuo genties stovyklos, kurią paliko tik šiandien ankstyvą rytą.
Žinodami, kad tokios saugios nakvynės kaip namuose neturės, beeidami vis dairėsi, ar nesuras patogaus naktigulto vienai nakčiai. Tačiau aplinkui stūksojo vien nesibaigianti giria, gamtovaizdį paįvairindama tik neaukštom kalvom arba jų slėniais.
Gerai dar, kad visa tai buvo padengta minkšta žalių samanų  paklote, todėl keliauti tapo vienas malonumas. Nors bekeliaujant broliams teko aplenkti ne vieną šlapią bradą, netgi apeiti ištisus klampius pelkynus.
Pagaliau, kai saulė ritosi beveik žeme, broliai apsistojo prie vieno medžių sąvartyno.
Nulūžę ar su šaknimis išvirtę medžiai riogsojo krūvoje, sugulę viens ant kito, netvarkingai, skersai ir išilgai. Sąvartyną geriau patyrinėjus, pavyko atrasti vietą, kurioje būtų galima įsirengti naktinį gultą dviems žmonėms, apsaugotą ne tik iš šonų, bet ir iš viršaus.
Po trejetu išilgai susiglaudusių išvartų broliai nutarė apsinakvoti. Išvalę nakvynės vietą nuo aštrių šakų, prisinešė žalių eglišakių, paparčių lapų bei minkštų samanų. Didėlesnis plyšius tarp medžių išvartų užkimšo eglišakėm, o įėjimo priedangą supynė iš žabų, kad netikėtai čia neįsigautų koks keturkojis žvėris ar kitoks landus nevidonas.
Tiesa, naujas būstas išėjo toks ankštas, kad dviese vos tilpo gulomis. Džiaugėsi, mat jame galėjo išsitiesti visu ūgiu ir jaustis saugūs.
Patenkinti gamtos ir savo darbo vaisiais broliai užkando šaltos bebrienos, likusios nuo pietų, užgėrė šaltinio vandeniu iš gertuvės ir sugulė miegoti. Dėl viso pikto ginklus pasidėjo šalia.
Dar po akimirkos jie jau miegojo kietu jaunatvišku miegu.
Kiek tai miegoję broliai nubudo nuo baisaus triukšmo. Geriau įsiklausę nustatė, kad šitokį triukšmą gali sukelti tik didelis būrys žmonių, esančių netoliau, kaip už trijų šimtų žingsnių. Tačiau, kad triukšmaujantys artėtų nesigirdėjo.
- Matyt, medžiotojai įvarė stambų žvėrį į jam paspęstus spąstus, - tyliai sukuždėjo Jonis.
- Tai kodėl nesigirdi medžioklės pergalės šauksmų? – suabejojo Anris.
- Vienaip ar kitaip medžiotojai ten užsiėmę, o mums nėra priežasties dėl to nerimauti. Miegokim, - tyliai tarė Jonis ir jau norėjo sudėti bluostus. Tačiau sulig jo žodžiais, stambus žvėris, nešinas grobiu, užšoko ant medžių sąvartos, tiesiog virš jų galvų. Ant jų veidų ėmė lašėti lipnus sūrus skystis, greičiausia, grobio kraujas.
Broliai nustėro iš baimės ir netikėtumo.
- Ką darom, Anri? – vos girdimai į ausį jam pakuždėjo Jonis.
- Užmuškim šitą žvėrį, mums liks jo grobis, - netikėtai labai garsiai sušuko Anris ir dar nespėjus visų žodžių ištarti, smeigė savo ietį su gale pritvirtintu aštriu titnagu per vieną plyšį tarp sugulusių išvartų.
- Kliudžiau! Kliudžiau! – šaukė Anris. Jis jautė, kad aštrusis ieties galas įsmigo į kažką minkštą. Bet čia įvyko tai, ko Anris visai nesitikėjo. Anksčiau lašėjęs klampusis skystis, dabar jau karštas ir dar stipria srove pūkštelėjo Anriui tiesiog į atvertas akis.
Rankos instinktyviai paleido ieties kotą ir puolė gelbėti krauju aptekusias akis.
Žvėris, gavęs netikėtą smūgį ir dar iš apačios, iš skausmo suriaumojo. Palikęs grobį, suskubo šokti nuo pavojingos medžių sąvartos.
Giliai įsmigusi ietis trukdė, bet šuolis jau įvyko, o tai sukėlė dvejopas pasekmes:
žvėriui šokant žemyn aštrus titnagas skrodė jo pilvą, o paleistasis ieties kotas, įstrigęs tarp sienojų įgavo sverto jėgą ir su baisia jėga taip tvojo savo šeimininkui, kad šis kaipmat  prarado sąmonę.
Jonis mažai suvokdamas, kas čia dedasi, vedinas tik Anrio garsiai išsakytos minties – užmuškim jį – šoko iš slėptuvės, suspėjęs nusitverti savo baisiąją kuoką. Tiesiog išsiritęs gulom, prieš save išvydo du žiburiukus, kurie švietė tamsoje. Gulėdamas, nė kiek nesudvejojęs, tvojo savo kuoka tarp tų žiburių.
Daugiau pamatyti jau nesuspėjo, nes didelio svorio žvėris krito tiesiog ant jo.
Jonį apėmė panika.
Greičiau iš intuicijos, o ne iš nuovokos sveikos, pradėjo iš visų jėgų spurdėti, kaip tas bebras, pakliuvęs į jų paspęstus spąstus. Bet šitas veiksmas davė norimus vaisius. Pagaliau jam pavyko išslįsti iš po sunkios naštos. Mikliai pašokęs ant kojų, dar kartą tvojo kuoka užpuolikui per galvą. Tačiau šio smūgio galbūt jau nereikėjo. Žvėris tysojo paslikas, negyvas.
Buvo jau pradėję brėkšti, tad Joniui be pastangų pavyko įžiūrėti, kad įveikė jie stambią liūtę, kuri gulėjo perrėžtu pilvu, suknežinta galva.
Jonis, pamiršęs bet kokį atsargumą, kaip vaikas iš džiaugsmo pradėjo šokti aplink nukautą žvėrį ir garsiai šaukti medžioklių pergalės šauksmą.
- Jochų! Jochų! Jochų!
Bet kai pergalės džiaugsmas truputį atlėgo, iš karto pasigedo brolio.
Jį nusmelkė baisi mintis.
- Kur Anris? Kodėl jis nešoka kartu su manim? Juk jis įsmeigė ietį liūtei į pilvą, taip padarydamas jai mirtiną sužeidimą? Tikriausia atsitiko kažkas baisaus?
Jonis pasilenkė prie jų naktinio gulto ir ten išvydo brolį pasliką, pasruvusį krauju.
Garsiai raudodamas, bei šaukdamas brolį vardu, ištraukė iš naktinio gulto, paguldė ant minkštų samanų.
Anris nepajudėjo, tarsi būtų miręs.
Tą minutėlę Jonis nežinojo, nei ką padaryti, nei už ko griebtis.
Pagaliau jam atėjo mintis, kad reikia apiprausti veidą ir apžiūrėti žaizdą kuri taip kraujuoja?
Palikęs brolį, į būstą nuropojo keturiomis ieškoti gertuvės su šaltinio vandeniu. Greitai ją susirado ir puolė prausti Anrio veidą. Tačiau nuprausus veidą, jokios žaizdos nesimatė, išskyrus riebią mėlynę dešiniam paaky.
Koks buvo džiaugsmas, kai šaltu vandeniu suvilgius veidą, pagaliau Anris pamažu atsigavo.
Nors pradžioje tasai nesuvokė, nei kur esąs, nei kas čia atsitiko?
Jam buvo keista, kad brolis apsipylęs ašaromis vis apkabina jį ir šaukia:
- Tu gyvas! Gyvas!
- Aišku, kad gyvas. Kodėl turėčiau būti miręs? – stebėjosi Anris ir bandė atsikelti. Tačiau čia pat ir vėl sukniubo. Galvoje ūžė, akys temo. Gerai dar, kad gurkštelėjus keletą gurkšnių šaltinio vandens visa tai praėjo. Dar po kelių akimirkų Anris jautėsi tarytum nieko ir neatsitiko.
Kol broliai aiškinosi dėl ko Anris neteko sąmonės bei dalijosi pirmosios bendros medžioklės įspūdžiais, aplinkui jau visai prašvito.
Dabar atėjo metas apžiūrėti sėkmingos medžioklės trofėjus.
- Oho, kokia stambi liūtė? Tokią nudobus mudu jau galime laikyti save vyrais ir net patyrusiais medžiokliais. Ne kiekvienam senam medžiokliui per visą ilgą jo gyvenimą pavyksta tokį trofėjų sumedžioti. Mudu per vieną naktį užsitarnavom nuopelnus ir nedvejodami galime sugrįžti į namus. Su tokiu laimikiu visi mudviejų nuopelnus pripažins ir iškilmingai įšventins į vyrus, - garsiai samprotavo Jonis.
- Taip. Bet man patiko ši kelionė. Aš dar norėčiau ją pratęsti ir nuotykių daugiau patirti.
Labai norėčiau pasiekti šitos girios kraštą, ko nepavyko dar nė vienam mūsų genties medžiokliui.
Laima sakė, kad Kriviai žino, jog kitų genčių medžiokliams pavyko pereiti šią girią, ten jie pamatė kalnus, kurių aukščiu reikia stebėtis, nes užsiropšti ant jų prireikia net mėnesio. Už tų kalnų tyvuliuoja Didieji vandenys. Juos perplaukti su luotu dar nė vienam gyvajam nepavyko. Visa tai norėčiau išvysti savomis akimis, - ilgesingai išpasakojo svajones Anris.
- Na tu ir fantazuoji. Tokių kalnų, ant kurių užsiropšti prireikia mėnesio, nebūna. Tu pagalvok kiek galima nueiti per tą mėnesį. Mes dar tik vakar iškeliavom, o štai kur jau atsidūrėme, - suabejojo Anrio žiniomis Jonis.
Kiek pagalvojęs tarė:
- Aš, kaip ir tu, norėčiau pereiti šią girią, todėl nesirengiu, nei inkšti, nei tave atkalbinėti nuo šios kelionės. Sugrįžti į gentį visada suspėsim, svarbu, kad drauge gyvi abudu būtum, - dabar lyg pritarė brolio siekiams Jonis.
- Na, jeigu kelionė nusimato dar ilga, tai pažiūrėkim kokį grobį atėmėm iš nukautosios liūtės. Jis ten ant medžių sąvartos viršaus turėtų būti, - pasiūlė Anris.
Broliai užsiropštė ant medžių sąvartos viršaus ir pamatę liūtės grobį nustėro.
Ten gulėjo žmogus, visas pasruvęs krauju.
Tik gerai įsižiūrėjus galėjai konstatuoti, kad tai ne vyras, o moteris, nes ant medžio išvartos, kaip pašluostė karojo, labai ilgi, susivėlę, krauju permirkę, aukos plaukai.
Jonis priėjo prie aukos, palietė rankomis ir net atšoko.
- Ji dar šilta. Nukelkim žemėn, - pasiūlė Jonis.
Atsargiai, bet sutartinai broliai nukėlė liūtės grobį nuo medžių sąvartos viršaus ir paguldė į minkštą samanų guolį.
Jonis niekieno neraginamas ėmėsi, tarytum jam jau įprasto, veido prausimo paslaugos, pasinaudodamas ta pačia gertuve, iš kurios visai neseniai prausė Anrio veidą.
Kai liūtės aukos veidą truputį apiplovė, abu pamatė, kad tai visai jauna, gal trylikos, o gal penkiolikos vasarų mergina. Be to, Joniui pasirodė, kad ji labai graži, todėl jis palinko arčiau prausiamo veido, norėdamas geriau į jį įsižiūrėti.
O čia jo laukė nauja staigmena, nes slaugoma ligonė tarytum tyliai sudejavo.
- Anri, žiūrėk! Man rodos, kad jinai gyva, ji ką tik tyliai sudejavo.
Dabar prišoko dar ir Anris. Pridėjo ausį prie krūtinės ir patvirtino, kad širdis dar tyliai plaka.
Dabar liūtės aukos likimas priklausė tik nuo Anrio daktariškų žinių, gautų iš Krivių ir vaidilutės Laimos.
Kaip dera daktarui jis ėmėsi vadovauti tolesniems veiksmams.
Paprašė Jonio atsargiai pašalinti visus subjaurotų rūbų likučius ir švariai apiprausti visą ligonę.
Pats ėmėsi kurti ugnį. Susinešęs iš naktinio gulto visus kiek tik rado žiesto molio indus, šoko maišyti juose skirtingų žolelių užpilus. Veikiai laužas jau degė, o ant jo garavo Anrio ruošiami vaistai.
Tuo metu Jonis vykdė jam užduotą darbą. Atsargiai pašalino visus skurlius ir kaip galima švelniau drungnu vandeniu plovė sumaitotos merginos nuogą kūną. Tas darbas žadino nesuvokiamus jausmus. Jis pirmą kartą gyvenime pamatė ne vyro kūną nuogą.
Pradžioje tik mintyse stebėjosi, kodėl čia kai ko per daug, o kai ko visai nėra? Bet kai prausdamas visą kūną palietė tai, ko buvo per daug, pajuto, kad ir pas jį kažko padaugėjo. Tokio jausmo Jonis nesuprato, todėl pasikvietė į talką Anrį.
O šis situaciją įvertino kaip mat. Nuvijo brolį šalin. Pats atsargiai apčiupinėjo galūnes, šonkaulius, galvos kaulus ir tik tada konstatavo, kad lūžę abi kojos ir viena ranka. Šonkauliai gal tik įlinkę, o galva sveika. Tada parinko gražesnes skalas ir jas pritvirtino plona virvute prie lūžusių galūnių, prieš tai įtrindamas kažkokį tepalą. Tuomet surinko marškas, kurias abu broliai turėjo ir apsiautė jomis ligonę, kad nesušaltų tarytum žiemą. O tik po to pabandė sugirdyti nors menką gurkšnį viralo, užvirto lauže, bet jau suspėjusio ataušti.
Joniui stebint iš šalies, vienu metu net pasirodė, kad vieną gurkšnelį liūtės auka nurijo.
- Joni, ką darysim su ja? Jai reikia priežiūros, ramybės ir saugumo. Nė vieno tų dalykų negalim jai suteikti. Jeigu paliksim ją mūsų turėtame būste – žvėrys sudraskys - arba numirs pati be priežiūros, - prakalbo susirūpinęs Anris.
- Tu pabūk su ligone, o aš eisiu paieškoti jos genties kaimo. Jie turėtų gyventi netoliese. Girdėjai vakar medžioklių šauksmus? Tikriausia šitaip jie norėjo atbaidyti liūtę, kad nepasiglemžtų dar kitos aukos, - apsisprendęs pasiūlė Jonis ir, kad Anris neprieštarautų, tęsė pradėtą mintį toliau:
- Tai štai kodėl mes negirdėjom medžioklės pergalės šauksmų. Ką ten ir džiaugsiesi tokia nevykusia medžiokle.
- Gera mintis, tačiau labai jau rizikinga, - pamąstęs suabejojo Anris.
Tu nežinai į kokią gentį gali pakliūti?
Gal ten žmogėdžių gentis?
O kaip tu su jais susikalbėsi? Juk tu nemoki jų kalbos, o jie tavosios nesupras?
Gal eikim kartu? - siūlė Anris.
- Ne. Jeigu paliksime ligonę, ji numirs, pats sakei.
Vienas aš greičiau surasiu liūtės pėdsakus, jeigu kils pavojus lengviau išsisuksiu.
Juk nepulsim dviese kovoti su visa gentimi, net jeigu jie tikri žmogėdros?
Kalbėsiu piešiniais, turėtų suprasti, jeigu tai nors kiek išprususi gentis, - vis karščiau savo sumanymą gynė Jonis.
Broliai kaip tarė, taip padarė:
Jonis išėjo ieškoti kaimo.
Anris pasiliko prie ligonės, vis dar mėgindamas sugirdyti savo stebuklingus vaistus.