Žalio kalno romanas // 3

3.

Kaune Kymantai apsistojo pas Liucilės tetą, mamos pusseserę Mariją Baublienę. Liucilė buvo mačiusi tetą dar visai mažytė, kai šioji su vyru Grigu viešėjo pas jos tėvus Amerikoje. Pusseserės Paulina ir Marija nuolat susirašinėjo, siųsdavo viena kitai savo šeimos fotografijas, atvirukus. Nors susitikusios tebuvo tą vienintelį kartą, per laiškus buvo tapusios kone geriausiomis draugėmis. Paskutiniame laiške Paulina pasidalijo ir savo nepaaiškinamu nerimu dėl žento Brunono, papasakojo, ką buvo apie jį girdėjusi, bet nepamiršo pridurti, kad Liucilė jį dievina ir nemėgsta kritikos jo atžvilgiu.
Liucilė tetą Mariją ir dėdę Grigą prisiminė kaip cukrumi ir vanile kvepiančius žmones. Kaune jie turėjo nedidelį saldumynų gamybos cechą ir parduotuvėlę, saldus kvapas buvo gerte įsigėręs ne tik į visos Baublių šeimynos drabužius, bet ir į kūnus. Liucilė labai laukdavo tetos laiškų iš Lietuvos, kurių ištraukas mama skaitydavo jai vakarais. Pusseseres Baublytes ji buvo mačiusi tik nuotraukose, bet vis įsivaizduodavo, kaip visos penkios susitinka, sekmadieniais važinėja vienos pas kitas į svečius ar eina pasivaikščioti. Paaugusi Liucilė labai laukdavo atvirukų su Lietuvos vaizdais, juos kruopščiai rinko ir dėjo į senelio dovanotą albumą plonos odos indėniškais raštais išmargintais viršeliais. Šį albumą ji atsivežė ir į Lietuvą, kad palygintų taip gerai iš atvirukų pažįstamus vaizdus su tikraisiais.
Traukiniui sustojus Kauno geležinkelio stotyje, miestą košė stipri paskutinių rugpjūčio dienų liūtis. Kaunas buvo galinė stotelė, traukinys turėjo beveik pusę paros iki kitos kelionės, ir palydovai, matydami, kaip negailestingai lietus lenkia prie žemės netgi jaunus medžius, neskubino keleivių išlaipinti. Pro kupė langą Liucilė bandė įžiūrėti, ar kas nors atvažiavo jų pasitikti.
- Tikiuosi, tavo teta atsiuntė vežiką dengtu vežimu, - burbtelėjo Brunonas. Jam jau gerokai buvo įgrisusi ši kelionė. Nuo Liucilės vis nesitraukė ta įkyri Starkų porelė, su kuria jie susipažino dar laive. „Iš dalies ir aš pats kaltas, kad tie šundaktariai pristojo“, niūriai pagalvojo, „dabar tenka kęsti juos per pusryčius, pietus ir vakarienę.“ Taip manė Brunonas, nors savo nuomonės į akis ginkdie nesakė nei žmonai, nei Pauliui su Silvija. O Liucilė kaip tyčia su jais abiem susidraugavo ir susitarė būtinai bendrauti – šiaip ar taip, Starkai buvo pirmieji jos pažįstami – ne emigrantai - iš Lietuvos, neskaitant tetos Marijos.
Nustojus lyti, iš po debesų netruko pasirodyti saulė. Miestas kaip mat atgijo, vėl sušurmuliavo stotis, iš po medžių, pastogių ir kitų laikinų slėptuvių nuo netikėtos liūties lindo žmonės. Diena jau buvo persiritusi į antrą pusę.
- Panelė Liucilė Alaburdaitė? – išgirdo Liucilė sau už nugaros.
- Ponia Liucilė Kymantienė, - Liucilei net nespėjus atsisukti į klausiantįjį pataisė Brunonas ir pridūrė, – pono Brunono Kymanto, tai yra mano žmona.
Atsisukusi Liucilė pamatė pagyvenusį vežiką, truputį sumišusį dėl tokio nesusipratimo. Jis stovėjo šalia dengto vežimaičio, kinkyto bėru arkliu.
- Nieko tokio, - nuramino Liucilė, - matyt, teta Marija dar neįprato, kad ištekėjau ir pakeičiau pavardę. Ką gi čia visa mūsų manta, tikiuosi, ir mes kaip nors tilpsim, - šyptelėjo ji.
- No problem, panele, - pralinksmėjo vežikas. – Atleiskite, ponia, - iškart pasitaisė, išvydęs nepatenkintą Brunono žvilgsnį.
Netrukus Kymantai jau važiavo Vytauto prospektu Žaliakalnio link. Liucilė smalsiai dairėsi, gerte į save gėrė miestą, kurį puikiai pažinojo iš pasakojimų, kurį buvo sukūrusi savo vaizduotėje, kurį dar nemačiusi buvo spėjusi pamilti.
- Kuriuo kalnu pakilsime iki tetos namų? – pasmalsavo ji. Iš pasakojimų Liucilė žinojo, kad Kauno senamiestis ir centras yra dideliame slėnyje, apsuptame Žaliakalnio ir Aukštųjų Šančių kalvų, o kitapus Nemuno, pervažiavus naująjį Vytauto Didžiojo tiltą, iš karto pūpsojo Aleksoto kalnas, kiek tolėliau – Freda.
- Po tokios liūties į kalną rizikinga kilti: ir kelias prastas, ir arkliui sunku, kad vežimas neapvirstų, - nuo pasostės tarstelėjo vežikas.
- Ką nori tuo pasakyti? – iškart ištiesė kaklą Brunonas, iki tol slėpęsis po vežimo stogu. – Negi manai, kad patys kaip kokie mulai temsime viską į kalną? Ne iš Pažaislio vakarienės, iš kitapus Atlanto atplaukėme!
Vežikas jau stabdė arklį A. Mickevičiaus gatvės įkalnėje, šalia neaukštų puošnių vartų. Pro juos galėjai įžiūrėti stovintį nedidelį vagonėlį, pasiruošusį vežti keleivius į Žaliąjį kalną. Čia pat buvo ir bilietų kasa, prie kurios tvarkingai vienas paskui kitą stovėjo keli žmonės.
- Į kalną pakilsite funikulieriumi, - tarė vežikas. – Sunešiu jūsų mantą, o viršuje jau lauks ponios Marijos atsiųstas žmogus. Iki jos namų vos keli žingsniai. Funikulieriumi dar greičiau negu vežimu į kalną pakilsite. O, smagu juo važiuoti! – pasakė aiškiai didžiuodamasis tokia miesto naujove. – Net Amerikoje tokio neturite, o mes tokius netgi du turime – vienas kyla į Žaliakalnį, šalia statomos Prisikėlimo bažnyčios, kitas – į Aleksoto kalną. Na, vagonėliai iš viso keturi, bet jų maršrutai tik du, - šyptelėjęs pridūrė.
Liucilė, priešingai negu sutuoktinis, buvo sužavėta. Kol vežikas nešė jų daiktus, o Brunonas pirko bilietus, ją funikulieriaus palydovas įleido į mažąjį traukinuką. Kymantai buvo pirmieji ką tik nusileidusio vagonėlio keleiviai. Liucilė įsitaisė pačiame jo viršuje, kad galėtų darytis ir matyti, kaip kalno viduryje prasilenks su žemyn besileidžiančiu funikulieriumi. Teta Marija laiškuose pasakojo apie šią miesto naujovę, bandė paaiškinti, kaip jis veikia, bet nelabai jai sekėsi. Tad Martynas Alaburda davė dukrai užduotį – išsiaiškinti, kas per stebuklas tas funikulierius, ir jau pirmuose laiškuose jam viską vyriškai papasakoti. Liucilę prajuokino tėvo noras, bet ji nuoširdžiai jam pasižadėjo atlikti patikėtą darbą.
- Pirmą kartą kilsite funikulieriumi, panele? – išgirdo Liucilė malonų vyrišką balsą. – Jūs taip nuoširdžiai žvalgotės.
Atsisukusi ji pamatė aukštą tamsiaplaukį vyrą karininko uniforma. Nors stovėjo laipteliu žemiau negu Liucilė, jis vis tiek atrodė visa galva aukštesnis už Brunoną.
- Aš... – sutriko ji. „Nuo sužadėtuvių su Brunonu jam nesant šalia dar nė sykio nekalbėjau su nepažįstamu vyru“, šmėkštelėjo mintyse. – Taip, pirmą, - atsitokėjusi pasakė ir nusišypsojo.
- Brangioji, - prasispraudęs pro vagonėlio apačioje sudėtus lagaminus ir lipdamas plačiomis pakopomis šūktelėjo Brunonas, - pagaliau vežikas sunešė viską. Tikiuosi, viršuje mūsų jau laukia, nes nesiruošiu pats visko tįsti iki namų, - krestelėjo ant aptakios medinės sėdynės šalia žmonos.
Liucilė paslapčia žvilgtelėjo į užkalbinusį karį. Pagavusi jo žvilgsnį sumišusi šyptelėjo, o jis supratingai linktelėjo, nusišypsojo ir nukreipė akis pro langą.
Suskambo skambutis, uniformuotas palydovas uždarė duris, dar vienas skambutis ir funikulierius pajudėjo.