Į amžiną kovą

Baltą drobulę lino paimti
Ir užkloti metus tartum duoną,
Ajerais tai, kas bloga, užminti
Ir išeiti į amžiną kovą.

O gal liepą ar ilgą rugpjūtį,
Į rugsėjį, į rudenio lietų –
Šitaip eiti, namuos nebebūti,
Atsigult į žaliuojančią pievą.

Išbraidyti šaltenę upelę,
Eit į mišką beržų apkabinti,
Pasiklyst ir nerasti jau kelio,
Ir savų tamsoje nepažinti.

Tartum žlugtą velėti šią dieną,
Trenkti kultuvėm dvylika kartų,
Ir išpilti laukan mėnesieną,
Kad surūgtų į pilnatį vartuos.

Ir išeiti į amžiną kovą,
Į balandį, šiųmetį birželį,
Atsilaužus tik kriaukšlę tos duonos,
Kurią kepė ne mano senelė.