Paklydimas

Vakariniais vagonais aš iš miesto parjoju,
sninga blezdingom ties plieno vingiu.
Bėga pusaklės lankos ir kalvelės kuprotos,
tu nelauki manęs, o aš tingiu...

Kur tik veizi – lekuoja noragai per žembuvį,
svirtys gandro šešėliais pavirsta.
Ten dar sėdi tylieji mačerniai, ten pelkėse
laumės verpia plaukų tavo šilką.

Vakariniais vagonais pro tave aš prajojau
išvirkščiais ir apdegusiais tiltais.
Tavo pėdtakiu seka jau ne šitas artojas –
šitas aklas, paklydęs ir girtas.