Harmsas ir elgeta ir mėnulis ir skatikas

Keliavo kartą Harmsas nuošaliu takeliu ir sutiko pavargėlį. O tas ir prabyla žmogaus balsu: Danila Danilavičiau, aš manau kad tas ir tas dalykas yra gaidys. Kaip tais gaidys? Net šiek tiek pasimeta rusų literatūros korifėjus. Kodėl gi, o gerasis žmogau? Nes jeigu būtų višta, nesutrinka pastarasis, tai dėtų kiaušinius. O jeigu būtų stebuklinga višta tai dėtų auksinius kiaušinius, o iš auksinių kiaušinių ristųsi kitos stebuklingos vištos; ir tos kitos stebuklingos vištos vėl dėtų auksinius kiaušinius ir iš jų vėl ristųsi stebuklingos vištos; ir kadangi stebuklingoji višta natūralių priešų gamtoje neturi ilgainiui viskas būtų tik vištos ir kiaušiniai. Viskas viskas būtų tik stebuklingos vištos ir auksiniai kiaušiniai.
Nutilo vargeta ir suprato Harmsas, kad vyrukas tas ne iš amerikietiško koledžo spirtas ir taip jo klausia:
-Sakyk, o broli, štai o jeigu tas ir tas dalykas ne gaidys bet ir ne višta? Štai tokį klausimą užmynęs gudriai sau šypso Harmsas. O vargeta atsako:
-Bijojau šito klausimo žinodamas kad man jį, o Danila tu užduosi. Todėl pasiruošiau aš tinkamai o tu žiūrėki įdėmiai.
Ir vos tik tai ištaręs elgeta plaktuką išsitraukia ir trenkia Harmsui. Nestipriai kaukštelėjo, tačiau ir to užteko - Danila be sąmonės nukrito žemėn kaip lapas klevo rudenį kad krinta.
Apkraustęs jojo kišenes elgeta štai taip bylojo nelaimingam- Žinok Danila, atsimink - kas Dievo Dievui o kas ciesoriaus tik ciesoriui.
Ir pasišvilpaudamas niekadėjas tas nuėjo. Tuomet Danila kelia galvą ir šaukia pavymui: Sugrįšk tu valkata prakeiktas ir sugrąžinki mano gerą!
O tas tik juokias: tau gal aš ir valkata prakeiktas, tačiau kiti Gyvenimu mane vadina.