Uola

Ar prisimeni, kaip kadaise, kai niekas nematydavo, mes eidavom prie uolos netoli mūsų namų pažiūrėt į vandenyną? Niekad nežinojom, kur ta uola yra, ir tik mes ją rasdavom. Užsimerkę. Uola nenorėjo, kad žinotume, kur ji.
Mes ir nežinojom, ar ne?
Kartais galvoju, jog tu žinai. Tu taip paslaptingai šypsojais.
Niekas nesuprasdavo, kur mes prapuldavom porai valandų, ir grįždavom tik vėlai vakare, tuoj po saulėlydžio.
Ar pameni, kaip mes užlipdavom ant tos uolos, ir stebėdavom išplaukiančius žvejų laivus? Jie plaukdavo link horizonto, ir mes galvodavom, jog nuo tos juostos tolumoj jie plaukia dangum. Gaudo dangaus žuvis. Ir niekada jų neparplukdo į krantą.
Atsimeni, kaip mudu žaisdavom ant tos uolos? Aš pridengdavau tau akis, ir klausdavau: „Kur vanduo? “ Tu šūkaliojai „tenais, tenais! ” ir rodydavai pirštu aplink save. Niekada taip ir nepataikei. Tu badei pirštu į mažus vandens lašelius. Todėl ir nelaimėdavai. Vanduo buvo visur. Su laivais tau sekės geriau. Juos visada parodydavai.
O ar prisimeni saulėlydį? Saulėlydžiai nuo uolos atrodydavo kitaip nei iš namų. Tu sakydavai, jog saulėlydžiai išsineša dalelę mūsų. Kad kai numirsim, būsim kartu su saule, ir, leisdamiesi už horizonto, matysim šią uolą, namus, kiemą. Niekada taip ir nesupratau, ką turėjai omeny.
Paskui nutiko ta baisi nelaimė. Mūsų kiemo vaikai apšaukė, kad mes įsimylėję. Kai suaugusieji nematė, jie paleido akmenį tau į galvą. Manęs šalia tada nebuvo. Bet tą akimirką aš žinojau, kad kažkas nutiko.
Radau tave ant uolos. Priėjau iš nugaros, uždengiau akis, kaip mudu anksčiau žaisdavom, ir paklausiau: „Kur vanduo? “
Bet, pirmą kartą, tu nežinojai.
Saulė nusileido.
Norėjau šokt žemyn, pas ją.
* * *
Vėliau girdėjau savo tėvus šnekant, kad mergaitė iš mūsų kiemo apkurto. Tada aš dar nesupratau, kaip galima negirdėti bangų mūšos į krantą.
Prisimeni, ką tada tu man pasakei? Jog tavo mama išsikrausto. Jog ji sako, kad šios apylinkės vaikai yra žiaurūs, ir kad jos dukrai čia nėra saugu.
Negalėjau suprasti, kur dar galima išsikraustyti? Nejaugi yra kitas pasaulis, be mūsų namų, kiemo ir uolos? Tu sakei, kad dar sugrįši. Ir mudu vėl nueisim prie uolos pasigrožėti saulėlydžiu. Kad po daugelio metų mes nusileisim kartu su ja. „Neskubėk pas saulę“ – sakei tu. Tikėjau, jog vieną dieną tu tikrai sugrįši.
Prisimeni tuos tris paskutinius mano žodžius tau? Nors tu jų ir negirdėjai, aš žinau, jog supratai, ką tau norėjau pasakyti. Nes tu taip paslaptingai šypsojais.
Tada tu išvykai.
Nuo tada aš nebuvau prie uolos. Aš niekada neberasdavau kelio. Užsimerkdavau, bet mano saujoje nebuvo tavo rankos. Tu manęs nebegalėjai tenais nuvesti. Atsimerkęs pamatydavau, jog stoviu tam pačiam kieme, taip niekur ir nenuėjęs. Po mano kojom neplytėjo vandenynas. Po mano kojom vėjas nešiojo smėlį, kuris atsimušdavo į girgždančias kiemo sūpuokles, ir pabaigdavo savo kelionę ramiai nusėsdamas šalia jų.
Tu nesugrįžai, ir aš išėjau tavęs ieškoti.
* * *
Ar prisimeni, kiek metų prabėgo? Aš palikau tą kiemą, ir išvykau į „miestą“, į kurį vaikystėje išvykai tu. Dabar stoviu čia, toli nuo vandenyno, ir matau tave besišypsančią. Ar dar prisimeni uolą? Ar prisimeni mane? Tuos trejus paskutinius žodžius? Svajonę nusileist su saule?
Apkabinu, ir pridengęs delnu akis, kuždu į ausį:
- Kur vanduo?
Tu vis dar žinai.