Be pavadinimo (2 gabalas)

2 gabalas
(Apie tamsą, byrantį smėlį ir įkyrias mintis)



Informacijos buvo per daug, kad galėtų ramiai pasiduoti preparato poveikiui ir užmigti. Sąmonė po priverstinio kūno numarinimo išliko stebėtinai skaidri, tarsi savo laiku nepapuolusi į miego ir iliuzijų visatą. Tik laiko tėkmė tapo visiškai neaiški. Jis pasijuto tarsi tamsioje, šiltoje duobėje, iš visų pusių jį remiančiomis, nematomomis sienomis. Kūno nejautė, skausmas taip pat dingo – ir gana staigiai, leisdamas grįžti paprastoms mintims.
Kas nutiko?..
To jis nežinojo. Visiškai nejautė, kaip mergina įdūrė jam adata. Prisiminė tik nežmonišką skausmą galvoje, kuris akimirksniu išplito po visą kūną, grasindamas sudeginti nervų grandines ir mazgus. Atrodė, jį kankino visą amžinybę, kol staiga – tyla ir ramybė.
Tai buvo taip panašu į mirtį.
Bet tada jis išgirdo jos balsą, ir tas balsas kalbėjo toli gražu ne jam. Ji kalbėjo su KAŽKUO ir dar labai trumpai. Nelietuviškai. Pasakė numerį. Ramiu balsu, tarsi viskas būtų gerai.
Jis klausėsi nieko nesuvokdamas, nors žodžius puikiai suprato. Laukė juodo tunelio ir šviesos jo gale. Laukė pokalbio su šviesiu pavidalu, laukė reinkarnacijos ar sielų šulinio... Laukė visko, ką pajėgė prisiminti, tačiau niekas neištraukė iš tamsios, šiltos duobės, jis neišlėkė ir nepersikūnijo į ką tik sutvertą organizmą kitos moters (o gal kokio nors gyvūno patelės) įsčiose.

Tada jis sukoncentravo dėmesį į garsus. Suprato, kad jie – vienintelis jo ryšys su pasauliu.

Kažkas tyliai šniurkščiojo. Martynas pažino – tai ji verkė. Be balso, tyliai, tarsi nenorėdama sklaidyti tylos kambaryje. Velniškai panoro atmerkti akis, pajudėti ar dar ką nors padaryti – įrodyti, kad jis dar gyvas. Kad praėjęs skausmas buvo tik iliuzija ir iki mirties jam dar toli, o jo smėlio laikrodyje dar liko byrančio smėlio...
Jis nepajėgė. Nepajuto savo akių, kad galėtų jas atmerkti. Nesugebėjo pajusti rankų, kad paliestų ją.
Taip, tai buvo pati tikriausia mirtis.
- Aš gyvas! - paprieštaravo garsiai, tačiau balsas nuskambėjo tik jo galvoje, mintyse. Menkas pasispardymas...
Staiga jį prislėgė kita baisi mintis – jeigu jis miręs, tai nejaugi jam lemta amžinai tūnoti šioje tamsoje? Nejaugi bus čia, kol supus paskutinė ląstelė, supanti šią keistą tamsos sieną? Nejaugi mirtis iš tiesų taip atrodo – juodas kalėjimas kūno nelaisvėje?
Po kažkiek laiko jis išgirdo ją, šnarančią po kambarį, renkančią kažkokius daiktus. Ūžtelėjo uždaromas stalčius, girgžtelėjo varstomos spintelės durys...
Beklausant šių garsų, jo neviltis ir panika tik didėjo. Martynas velniškai troško gyventi. Nepaisant nelemto auglio, nepaisant nieko. Jeigu jis pasmerktas po mirties egzistuoti šioje tamsos „kišenėje“, tuomet geriau gyventi amžinai, džiaugiantis menkiausia akimirka. Kažkodėl panašios mintys, neturėjusios progos jo aplankyti anksčiau, dabar užplūdo kaip neatremiama vandens banga, plūstanti į jo menką „aš“ pro visus plyšius. Martynas supanikavo.

Jis iš visų valios jėgų ėmė „spurdėti“ viduje, tarsi vis dar turėtų kūną savo žinioje. Norėjo judėti, įrodyti sau, kad dar ne pabaiga - atmerkti akis, pajudinti rankas, kojas, įkvėpti... Jis neturėjo jokio supratimo, kaip iš tiesų priversti kūną judėti. Kol jį turėjo savo valioje, tiesiog nesusimąstydavo apie tai. Nes nebuvo reikalo. O dabar norėjo kuo greičiau vėl „išmokti“.
Staiga nustebęs liovėsi. Per visą tą spurdėjimą ir panikavimą jis praleido vieną svarbų dalyką.
Nors kūnas ir buvo netekęs visų pojūčių, bet visgi kažkaip pajuto, kad kvėpuoja. Labai pamažu, vos vos - bet jis tai juto. Gerai įsiklausęs išgirdo ir tykų šnopavimą.
- Betgi... - suspurdėjo džiaugsminga mintis, - aš gyvas! Numirėliai juk nekvėpuoja, o aš kvėpuoju!
Tačiau netrukus apsiramino, nes sekanti logiška mintis turėjo būti tokia: „o kas vis dėl to man nutiko?... “

---

Pilotas buvo įpratęs rinktis nusileidimo vietas tam nepritaikytose teritorijose, jeigu to reikalavo aplinkybės. Regis, ši aplinkybė buvo kaip tik tokia – gyvenamųjų namų kvartalas, kur ant daugiaaukščių stogų nebuvo įrengtos nusileidimo aikštelės. Gatvės atrodė per siauros, laisvas plotas užgriozdintas smėlio aikštelėmis, sūpynėmis, ir netgi automobiliais, kuriems nebeliko vietų stovėjimo aikštelėse. Dar viena problema – elektros laidai. Regis, šioje šalyje nepripažino požeminių kabelių ir pasistengė viską įrengti pavojingiausiu ir nesaugiausiu būdu.
Pilotas sustabdė sraigtasparnį ore, virš reikiamo pastato stogo ir apsidairė įdėmiau. Pasitaręs su mediku, sėdinčiu šalia, nusprendė leistis į automobiliais užgriozdintą  kiemą.

Apačioje jau rinkosi smalsuoliai, išvydę nekasdienišką reginį. Pilotas žinojo, kad jie kartais būna didesnė kliūtis nei visos kitos kartu sudėjus. Vaikai kažkodėl dievino sekioti paskui besileidžiantį sraigtasparnį – kitaip tariant, maišytis tiesiai po korpusu. O vieną kartą kažkoks čigonas sugalvojo įlipti vidun, kol komanda rūpinosi paciento pergabenimu ir gerokai jį išgąsdino. Kuriozai įvykdavo ne kiekvieną kartą, tačiau pilotas jau buvo įpratęs jų tikėtis nuolat.
Šį kartą, regis, rūpesčių neturėjo būti. Jaunimą iš kiemo išvijo susirūpinę tėvai, kažkas netgi sugalvojo patraukti savo automobilį į kiemo galą. Po besileidžiančia skraidykle, nuo jos keliamo triukšmo įsijungė visa jūra jautrių signalizacijų, iš kurių tik nedaugelis spigiai kleksėdamos išsijungė.
Iki žemės likus dviems metrams, pergabenimo komandos nariai vikriai iššoko ir nubėgo klausinėti tikslaus adreso, palikę sraigtasparnį kyboti ore.
Pilotas ėmė kantriai laukti, stengdamasis ignoruoti sukeltą sumaištį. Pacientas dirbtinėje komoje išgulėjo jau pakankamai ilgai.

---

Triukšmas, kurį Martynas išgirdo, nebuvo kasdieniškas. Jis jau nežinia kiek laiko tūnojo savo „vienutėje“, mintyse sukdamas sekundžių šešiasdešimtukus, svarstydamas apie tai, ką dabar galvoja viršininkas, nesulaukęs jo laiku darbe, kai garsus sraigtasparnio menčių keliamas triukšmas pertraukė šį užsiėmimą.
Sraigtasparnius jis buvo matęs ir girdėjęs tik iš tolo, praskrendančius kažkur ties miesto riba ir beveik niekada nepriartėjančius. Toms mašinoms, rodos,  nebuvo reikalo lakstyti virš miesto. Todėl, išgirdęs gerai pažįstamą garsą griaudint tokiu netikėtu stiprumu, jis gerokai nustebo. Sprendžiant iš pritariančių signalizacijų choro, aparatas turėjo būti nepaprastai arti žemės.
Per nelemtą triukšmą jis vargiai išgirdo varstomas kambario duris. Kažkas kalbėjo – tikrai ne telefonu. Ir ne lietuviškai. Atrodė, jog kambaryje daugiau nei du žmonės.
Ir iš viso – atrodė, jog pasaulis pasirengęs sutriuškinti jo smegenis didele gausa informacijos, nesvarbu, kad tik garsų pavidalu. Martynas juto, kad tuoj nebeaprėps visko vienu metu, tad nustojo kreipti dėmesį į pašalinį triukšmą ir ėmė klausytis angliškų žodžių.
- Dvi su puse valandos jis taip guli? – pasitikslino vyriškas balsas.
- Taip, - atsiliepė ji.
- Supratau... Alenai, patikrink! Panele, ar jūs skrisite su mumis?
Jos atsakymo apstulbęs Martynas neišgirdo.
Staiga pajuto, ir labai aiškiai – galvos svaigimą. Tai buvo trumpas pojūtis, tačiau iš jo nusprendė, kad jį kažkur kelia. Kažkur guldo. Spragsi kažkokie segami dalykėliai, ir dar velniai žino, kokių garsų kratinys, kurių neįmanoma nepamačius suprasti... Vėl galvos svaigimas. Šį kartą jau ne toks trumpas – jį kažkur neša?
Sraigtasparnio menčių ūžesys nuslopsta, tačiau netrukus vėl sustiprėja, tik dabar jis skamba kitaip, tarsi su papildomu aidu. Batų trinksėjimas, besitrinančių padų cypčiojimas... ir prakeiktas galvos svaigimas – numirėliai greičiausiai to taip pat nejaučia?..
- Prakeikimas, Alenai, laikyk neštuvus! – sugaudė žemas balsas anglų kalba, trumpindamas žodžius nežinomu akcentu. Ačiū Dievui, jis mokėjo angliškai pakankamai gerai, kad galėtų sau leisti nekreipti dėmesio į akcentą. Jeigu ir nesuprasdavo vieno žodžio, jo prasmę dažniausiai atspėdavo iš bendro konteksto.
Alenas (greičiausiai tai buvo jis) sumurmėjo kažką ne garsiau už sraigtasparnio triukšmą, tad žodžiai liko neišgirsti.
Martynas „atrado“ dar vieną įdomų dalyką –  jis ėmė aplink jį vykstančius įvykius vertinti taip, tarsi klausytųsi radijo pranešimų, transliuojamų iš kito pasaulio galo. Atrodė, kad realus pasaulis įgauna vis mažesnę vertę, kad svarbi iš tiesų tik ta juoduma aplink jį ir jis pats – toks neapibrėžtas, susitraukęs į kamuoliuką kažkurioje galvos kertelėje. Jis  netgi ėmė abejoti, ar ta juoduma tikrai jo galvoje. Garsus jis vis dar girdėjo, tačiau iš kurios pusės?
Netgi nebeprisiminė, KAIP girdėdavo juos prieš „numirdamas“, tad negalėjo palyginti. Pasigailėjo, kad niekada nebandė ištyrinėti savo pojūčių, jų šaltinių. Juk negalėjo žinoti, kad prie mirties slenksčio jį pasitiks tokia šilta, neutrali tamsa, kurioje visi pojūčiai praras pirminius šaltinius, priversdami jį susimąstyti apie juos – pirmą kartą gyvenime!

---

Mergina išėjo kartu su jais. Pareiškė norą skristi kartu, būti šalia iki pat pabaigos, kurios ji net neįsivaizdavo. Martyno motina, prieš metus atvežusi „Alcor“ atsiųstus medikamentus, sugebėjo ją įtikinti stebėti Martyną ir blogiausiu atveju padaryti viską taip, kad suteiktų jam antrą šansą, už kurį buvo sumokėta. Tačiau nepaaiškino, kaip iš tiesų atrodo pats vitrifikavimo procesas. Ji tesugebėjo ją įtikinti, kad tai „bus gerai JAM“.
Dabar ji tuo abejojo. Pradėjo abejoti dar tada, kai Martyno motina išėjo iš jų butuko, palikusi juodą dėžutę ir telefono numerį, kuriuo reikėjo iškviesti „Alcor“ specialistus. Norėjo juos išmesti, bet kažkodėl to nepadarė. O kai išvydo jį visą kruviną, virpantį agonijoje (bent taip ji įsivaizdavo jo būseną), nervai paprasčiausiai nebeišlaikė ir ji padarė viską, kad tik jam būtų geriau.

Sraigtasparnio viduje, apsupta beveik nebylių vyrų, įsitvėrusi prirakintų neštuvų su jo kūnu, ji netikėjo, kad jam bus geriau. Šiek tiek jau žinojo apie vitrifikaciją iš negausių šaltinių.
Tai nebuvo šiaip sušaldymas, kokį praktikavo anksčiau, darydami bandymus su gyvūnais. Sušaldytas į kietą ledą žmogus jau negalėjo būti atgaivintas – šaldamas vanduo plėtėsi ir sudraskydavo kūno ląsteles iš vidaus, paversdamas darnų organizmą į cheminę mišrainę. Nors filmuose aktorius drąsiai šaldydavo azoto lede ir po to, pakaitinti paprasčiausia šilta antklode, jie vis tiek darydavo savo žygdarbius, realybėje viskas buvo kitaip. Vitrifikuojami žmonės nekalėjo kietame lede. Jie greičiau plaukiojo labai šaltame tirpale – būtent tiek mergina ir žinojo. Ji net nenutuokė, kad iš tiesų tirpalas būdavo ne tik aplink kūną, tačiau tekėdavo ir jo venomis. Tirpale nebuvo nieko, kas nuneštų tokius brangius deguonies atomus į smegenis ir palaikytų jų gyvybę. Teisybę sakant, „Alcor“ specialistai nesirūpino tokiu dalyku, kaip gyvybė, nors jų šūkiai ir lozungai skelbė ką kitą. Jų vienintelis tikslas buvo daug paprastesnis – išlaikyti nesudarkytą kūno cheminį vientisumą, kurį jie ir laikė „gyvybe“.
Jeigu mergina būtų tai žinojusi, ji greičiausiai būtų laikiusi jo ranką konvulsijų metu ir net nepajudėjusi.
Tačiau ji vis dar turėjo viltį.

Sraigtasparnis lėkė atgal visu greičiu. Pilotas be perstojo atsakinėjo į siunčiamus užklausimus iš oro uostų tarnybų, pateikinėjo registracijos duomenis, priiminėjo maršrutų brėžinius ir nuolat juos tikslino. Aparatas nė minutės neištverdavo neįlėkdamas į kieno nors oro erdvę, kurioje reikėjo naujų leidimų ir patvirtinimų. Buvo ir tokių teritorijų, kur leidimų jiems negalėjo duoti jokiomis aplinkybėmis, o egzistavo ir tokios, kur net nevertėjo skristi – bet kurią akimirką juos galėjo pasitikti raketa. Pilotas tai žinojo pakankamai gerai. Visi maršrutai buvo ne kartą išmaišyti skersai ir išilgai, gabenant įvairių rasių ir amžiaus pacientus.
Radijo aparatas nutilo tik tada, kai po korpusu sublizgo platūs Atlanto vandenys.

---

Martynas neturėjo nė menkiausio supratimo, kokį preparatą jam suleido. Tai nebuvo panašu į jokius nuskausminančius, jokį narkotiką. Poveikis nė nemanė silpnėti – priešingai, rodės, net stiprėjo. Jis girdėjo žymiai silpniau. Ir galva nebesvaigo. Tik iš pasikeitusių garsų suprato, kad sraigtasparnis jau stovi ant žemės, o jo kūną gabena kažkur tolyn nuo jo. Jo kūnas – dabar atrodė, kad ir jis tapo kažkokia išorine problema, neliečianti asmeniškai jo paties.
Jo mylimosios balsas vis dar pasiekdavo jį iš išorės, tačiau vis sunkiau. Ji kažko klausinėjo, ir sulig kiekvienu klausimu balsas vis garsėjo, tarsi būtų išgirdusi kažką netikėto. Kažkas vyko – ir tikriausiai ne taip, kaip buvo tikėtasi.
Jį dabar grasino pasiglemžti miegas, su kuriuo galėjo vis sunkiau kovoti. Mintys vis dažniau nuklysdavo nuo jį pasiekiančių garsų, jis pagaudavo save galvojantį apie nereikšmingus dalykus ar vaizdinius, išplaukiančius tarsi savaime. Kitas pasaulis skverbėsi į jo esmę vis agresyviau, versdamas užmiršti šį.
Martynui nebesutrukdė galvos svaigtelėjimas, kuomet sraigtasparnis gana staigiai leidosi į kiemą tarp neaukštų pastatų. Jis jau beveik miegojo, kai jį vežė į operacinę, pakeliui kankindami nejautrų kūną injekcijomis.

---
Operacinę?..
Mergina juto nerimą ir anksčiau, kurstomą medikų tarpusavio pokalbių, tačiau dabar išsigando, negalėdama suvokti, kam reikia visų tų skalpelių ir skysčio cisternų, išrikiuotų palei sunkiai suvokiamos įrangos pultus. Chirurgų ir jų padėjėjų čia vaikščiojo daugiau, nei ji galėjo įsivaizduoti. Ir visi atrodė labai ramūs.
- Ką jūs jam darysite?! - sušuko ji, stumiama tolyn nuo jo ir nuo operacinės.
- Atsiprašau, jums čia negalima, - nieko nepaaiškino žmogus mėlynu chalatu ir pilkomis kelnėmis. Jis parodė kažkur į kairę ir užvėrė operacinės duris. Pro nedidelius, stačiakampius ji matė jį, perkeliamą ant kito, daug kraupiau atrodančio stalo.
- Panele, gal galiu jums padėti? - prie merginos prisiartino maždaug keturiasdešimties metų vyras. Jis vilkėjo tamsiai žalią kostiumą, nosį laikė iškėlęs ir papuošęs ją kukliais akiniais, kurie greičiausiai turėjo jį puošti, o ne padėti geriau įžiūrėti pašnekovą. Be to, jie buvo pati tikriausia priežastis laikyti galvą iškeltą.
- Juk.... juk jie turi jį vitrifikuoti! - mergina susijaudinusi parodė į užrakintas operacinės duris.
- Teisingai. O ką jūs žinote apie tai?
Ne laiku užduotas klausimas privertė ją nudelbti puošeivą labiau įtariu žvilgsniu. Tas ištiesė ranką ir parodė į baltus laiptus:
- Lankytojų ir artimųjų zona yra ten. Jūs galėsite geriau matyti, kas bus daroma.
Paslėptos nepažįstamojo emocijos ir dirbtinai neutralus tonas darė jį panašų į kažkokį robotą. Mergina abejodama pažvelgė į stačiakampį langelį, tada nusprendė pasinaudoti patarimu ir užlipo laiptais paskui vyrą.
- Aš esu Natanielis Adamsas, šio skyriaus menedžeris. Kasdien matau panašias konservavimo operacijas ir galiu jus užtikrinti – mūsų specialistai tikrai žino, ką daro. Jūs pati galėsite tuo įsitikinti.
Savo vardą ji nutylėjo. Jo žodžiais taip pat nusprendė kol kas netikėti, kol savo akimis neišvydo visko.

Laiptai vedė į nedidelę patalpą, kurios viena siena buvo iš organinio stiklo, pasvirusi į išorę, kad žiūrovai galėtų matyti apačioje zujančius chirurgus ir laborantus. Patalpoje buvo tik du baldai – trijų metrų ilgio sofa ir pailgas keraminis staliukas. Visos likusios sienos buvo melsvai pilkos, be jokių papuošimų. Patalpa nebuvo niūri dėl savo paprastumo. Merginai atrodė, kad tas dizainas netgi kažkoks raminantis, tarsi specialiai būtų sukurtas susijaudinusiems artimiesiems nusiraminti.
- Vitrifikacija, - pradėjo Natanielis, kai ji nervingai įsikibo į metalinį turėklą prieš organinio stiklo sieną, - nėra paprastas procesas, nors, pamačius rezultatą, taip galima pagalvoti. Jeigu jūs iki šiol žmogaus užšaldymą matėte tik kino filmuose, tuomet aš suprantu jūsų rūpestį. Tikrovėje viskas daug sudėtingiau. Mes negalime įkišti žmogaus į azoto ledą, nes jis akimirksniu būtų prarastas.
- Ką jie su juo daro? - paklausė mergina, stebeilydamasi į chirurgą, kuris, neskubėdamas ir su nepaprastu tikslumu bedė į Martyno kūną plonas adatas, lanksčiais vamzdeliais sujungtas su keistais cilindrais, pilnais nežinia ko... Kitas žmogus movė ant paciento pirštų temperatūros daviklius, bedė panašias adatas į rankas, kojas, veidą... Atrodė, jie ruošiasi Martyną paversti į adatų pagalvėlę.
- Ruošia jį skysčių mainams.
Ji nustebusi pažvelgė į Natanielio veidą, kuris išliko toks pats bejausmis.
- Pacientas negali būti stingdomas, kol jo viduje yra vandens, - paaiškino menedžeris, sunerdamas pirštus už nugaros. - Mes naudojame specialų skystą tirpalą, kuris pakopomis atvėsinamas iki minus šimto devyniasdešimties laipsnių. Tokioje temperatūroje organizme esantis vanduo šaldamas išsiplėstų ir sunaikintų jo cheminę tvarką, todėl jis visas pakeičiamas į tirpalą. Kraujas taip pat.
- Tačiau KAIP jis išgyvens be kraujo?! - sušuko ji.
- Kai ateis jo laikas, kraujas ir skysčiai bus sugrąžinti į jo kūną ir pacientas bus reanimuotas.
- Tačiau... tačiau iki tol jis bus negyvas!
- Žemose temperatūrose gyvybė neįmanoma bet kokiu atveju, - pabandė paguosti Natanielis. - Nei azoto lede, nei vandens. Netgi mūsų tirpale, kurį sudaro daugybė jo biocheminei pusiausvyrai reikalingų medžiagų. Be jų jis šaltyje stabiliai neišsilaikytų. Jums juk turėjo paaiškinti visą procedūrą iš anksto.
Natanielis klausiamai pažvelgė į ją.
Mergina užsimerkė ir mintyse atkūrė tą akimirką, kai Martyno motina bandė jai įduoti juodą dėžutę, kol jo nebuvo namie. Anyta nieko nepaaiškino. Ji tik tvirtino, kad JAM bus viskas GERAI. Labai įtikinamai tvirtino, ji patikėjo...
Amerikietis susirūpinęs nuleido akis ir pažvelgė žemyn. Jis suprato, kad mergina žino labai mažai.
- Šiuo metu mūsų saugyklose šimtai užkonservuotų žmonių laukia, kol medicinos mokslas žengs jų padėčiai svarbų žingsnį pirmyn. - Bandė paguosti nusiminusią viešnią. - Jūsų vyrui jis taip pat kada nors bus žengtas. Jūs turite tuo tikėti. Jis nėra vienintelis toks.
Tačiau ji galvojo apie ką kitą – apie mažas žuvytes, užkonservuotas aliejuje. Parduotuvėse galėjai rasti pilnas lentynas tokių konservų už visai padorią kainą.
Ir ta idiotiška mintis niekaip nenorėjo bėgti šalin, tarsi mažas vaikas lakstytų prieš kameros objektyvą, trokšdamas būti kiekviename kadre.
- Galiu jus užtikrinti, kad jūsų vyras nejaučia nė vienos iš tų adatų ir jam jau nieko nebeskauda... - bandė tęsti Natanielis, tačiau nutilo, nes mergina staiga krūptelėjo, užsidengė delnu lūpas ir ėmė be garso raudoti.
Amerikietis taip ir nesuprato, kas šį kartą buvo negerai. Jis nusprendė patylėti ir nebepasakoti viso vitrifikacijos proceso iki galo. Viešnia nebuvo pasiruošusi.

---

Kiekviena tolesnė kova reikalavo jėgų žymiai daugiau nei prieš tai buvusi. Martynas jau seniai nebeskaičiavo laiko – smegenys imdavo ciklintis ir skaičiavimas pradėdavo migdyti greičiau, nei nieko neveikimas. Todėl jis dabar vaikė į vaizduotę įkyriai lendančius vaizdinius, stengdamasis išlaikyti būdravimo būseną. Jis dar vis stengėsi išgirsti kažką iš anapus.
Garsai nuslopo, ir jau gana seniai. Nieko nebejautė, nebegirdėjo, tik mintimis tyrė savo dabartinį pavidalą, stengdamasis suvokti savo formą.
Jis buvo mintis. Beformė (nors kažkodėl iš pradžių pasigavo idėją, jog jis rutulio formos), bekūnė, be jokių galūnių, įsitvirtinusi nežinia KUR ir KADA. Ir jis buvo visiškai beginklis prieš kitas mintis.
Pats įkyriausias vaizdinys, jo vos nenusinešęs į „sapnus“, buvo senas medis kažkokio lauko pakraštyje. Nuostabiai detalios jo šakos ir išraizgyti smulkiausių gyslelių lapai kartais šmėkštelėdavo prieš jo akis, paerzindami jį pro šakas prasimušusios šiltos šviesos ir dulkių šokiais, ir tas vaizdas vos jo nenusinešdavo kartu. Kelis kartus spėjo laiku atsikvošėti ir „pliaukštelėti sau per veidą“, nors iš tiesų tai tebuvo tik dar viena mintis – skausmo veide prisiminimas.
Martynas norėjo sulaukti tamsos pabaigos ir tinkamo paaiškinimo.
Jis svarstė, ar tik jo nepaliko kokioje nors palatoje vienui vieno, apsupto lašalinių. Tyla anapus buvo tiesiog mirtina. Jis net nenutuokė, kad iš tiesų jo kūną jau palieka pirmieji kraujo lašai, o kitomis adatomis atiteka skysčiai, kurie saugos jo ląsteles nuo oksidavimosi, dėvėjimosi bei irimo. Ir tie skysčiai jau buvo pakankamai šalti – cisternoje, pažymėtoje mįslingu „M23“ ženklu, tirpalas ką tik spėjo atvėsti iki minus dvidešimties.
Šaltis nesustabdoma banga atslinko iki Martyno šilto užkampio po kelių akimirkų. Jis net „stryktelėjo“, pajutęs pasikeitimus.
„Kas čia darosi?... “- pagalvojo, traukdamasis į dar mažesnį kamuoliuką, negu iki šiol save įsivaizdavo.
Šaltis atsakymų nedavė. Jis su savimi atplukdė kitą svečią – miegą. Ir tai nebuvo panašu į jokias atakuojančias mintis. Tai buvo tiesiog... MIEGAS.

---

Akimirka – ir tamsioji visata, nesustabdomai vėstanti iki gyvybei netinkamų temperatūrų jau nebeegzistuoja. Jis laisvas, kažkur už savo kūno ribų...
Martynas nustebo, išvydęs tiek daug žmonių ir tuo pat metu išgirdęs šitiek garsų.
Vienas garsas jam buvo labai gerai pažįstamas – tai jos balsas, kažką proverksmiu pasakojantis nepažįstamam vyrui tamsiai žaliu kostiumu. Jis su nuostaba pažvelgė į ją – kitokią nei visada, turinčią tiek daug smulkmenų, kurių kiekviena švytėjo nauja pažinimo šviesa. Jis dar spėjo nusistebėti, kaip viso to nepastebėjo anksčiau, būdamas šalia jos...
O dar kitą akimirką užmiršo viską pasaulyje, nusimesdamas paskutinius žmogiškumo kiautus.
Jis atsidūrė TEN. Vietoje, kuri jį kvietė ir anksčiau. Kažkur tarp medžio šakų ir tų lapų, išraizgytų smulkiausių gyslelių voratinkliais. Tarp tų gyslelių pulsavo milijardai žalsvų ir gelsvų gyvybės vienetų, praleisdami pro save dalį ryškios šviesos, kartu su dulkių debesėliais prasimušančios iš tankių lapijų. Martynas pažvelgė iš už lapo ir jo energetinis pulsas akimirkai stabtelėjo – toks nuostabus buvo dulkelių šviesoje šokis!..
Jeigu jis dar būtų sugebėjęs logiškai mąstyti, tikriausiai būtų pagalvojęs apie sustojusį smėlio laikrodį ir jo siauriausioje vietoje įstrigusią smiltelę...

---

Mergina negalėjo ramiai žiūrėti. Jie visi mūvėjo šalčiui atsparias pirštines, o su juo elgėsi vis grubiau, tarsi ne tik skysčiai, bet ir paliktos žaizdos būtų nieko vertos. Dešimtys nesuprantamų daviklių ant jo kūno, tuzinai besiraizgančių laidų – visa tai kartu su juo buvo sukišta į didžiulę atidarytą kapsulę. Iš jos intensyviai garavo – tirpalas kitais kanalais sėmė viską paeiliui, nepalikdamas nė mažiausio oro burbuliuko.
Žmogus pilku skafandru padėjo į šalį nebereikalingą prietaisą ir ėmė uždarinėti kapsulę, kruopščiai užrakindamas kiekvieną užraktą.
- Šioje kapsulėje jis gali išbūti beveik neribotą laiką, - sumelavo Natanielis, stengdamasis sušvelninti jos skausmą. - Ten jis saugus nuo bet kokių aplinkos poveikių. Laikas jam, galima sakyti, neegzistuoja.
Iš tiesų, Martyno laikas tekėjo DAUG lėčiau, tačiau jis buvo ribotas. Jo kūnas dėvėjosi, tačiau tas procesas buvo toks lėtas, kad praeitų dešimtys metų, kol požymiai taptų matomi plika akimi. Natanielis nusprendė „suapvalinti“ dešimtmečius iki begalybės, nervingai svarstydamas, kaip greičiau atsikratyti susikrimtusios viešnios.
- Jūs tuoj galėsite pamatyti jį iš arčiau, - dar pažadėjo jis, nesulaukdamas jokio atsakymo.
- Ar jūs žinote, ką jie ten jaučia? - staiga paklausė ji.
- Nieko, žinoma. - Patraukė jis pečiais. Pats nebuvo tuo tikras. Dar nė vienas, patekęs į požemines saugyklas, nebuvo sugrąžintas atgal į gyvenimą, kad galėtų papasakoti. Visi sušaldytieji tebelaukė savo mažos revoliucijos medicinoje.
Natanielis nusprendė nieko nebepasakoti. Palydės šią merginą į saugyklą, kad galėtų pažvelgti į pacientą pro kapsulės stiklą, tada įlaipins ją į patį pirmą lėktuvą ir tegu ji skrenda namo ieškoti kito vyro. „Jos visada taip daro“, - pagalvojo jis, nervingai žaisdamas pirštais už nugaros.
Amerikietis nutylėjo ir nemaloniausią žinią – vitrifikacija, nors užkonservuodavo kūną ilgam saugojimui, negarantavo, kad atgaivintas žmogus turės savo ankstesniuosius prisiminimus. Atmintis buvo vienas iš tų dalykų, kurių jo specialistai dar negalėjo užkonservuoti kartu su kūnu. Ir jeigu atgaivintas pacientas ką nors prisimintų, tai greičiausiai būtų palaikyta akla sėkme.
Natanielis nuvedė ją į požeminę saugyklą, kur mergina pamatė Martyną, papilkėjusį nuo tirpalo, užpildžiusio jo kraujagysles. Ryškiai jo matyti negalėjo, nes skystis, kurio buvo pilna kapsulė, šiek tiek iškraipė ir išblukino vaizdą.
Amerikiečiui leidus, ji priglaudė delnus prie stiklo. Jis buvo šaltas, tačiau ne ledinis. Kapsulė gerai izoliavo vidinį šaltį nuo korpuso paviršiaus. Kad viduje velniškai šalta, buvo galima suprasti iš nedidelio termometro, kurio ekrane švietė triženklis skaičius.
- Jis tarsi laiko mašinoje... - sumurmėjo ji, regėdama prieš save keistą vaizdinį – smulkią smėlio kruopelę, krintančią ilgu ir siauru smėlio laikrodžio kanalu tarp dviejų stiklo talpyklų – ateities ir dabarties.
Ir ji krito labai lėtai.