Auksinė komedija

Auksiniai lietuvaitės plaukai spindėjo perrišti ryškiu, akį rėžiančiu kaspinu. O tai juk buvo tas toks pats toks visai jau toks ... kažkoks – dar nuo probobutės laikų likęs.
O aplink visi lūžo juokais. O lietuvaitė irgi juokės, nes nežinojo, iš ko jie juokės, ir galvojo:
- Juokimės kartu!
Na, koks čia gali būti juokas! Kiek probobutė dirbo, prakaitavo, kol sutaupė
auksinį tam kaspinėliui.
Arė.
Taip, lyg ir tuose auksiniuose arimuose. O rytoj gi dar kolūkio pirmininkas
atvažiuoja. Reikia išarti, išakėti ir vsio takoje... Spindėjo plaukai, saulės apšviesti. Žydėjo bulvės. Lietuvaitė krapštė, bėrė pleiskanas iš galvos.
- O, Viešpatėliau, ...,-vaitojo bobutė, žiūrėdama į lyg ir vaikišką Dievo ranką,
raunančią bulves.
- Nesidžiauk pasėjus... neverk išrovus,- kalbėjo diedukas, pakinkytas vietoje
arklio.
* * *
Sėdėjo lietuvaitė ant suoliuko prie namo ir, kaip galėdama aukščiau užvertusi akis (nu, kiek ji ten galėjo užversti ...) , šaukė:
- Bobute, bobute, bobute...
O vaikai iš vyteklių supintą tvorą laižydami, išsigandusiomis akimis stebėjo tą
kaimo keistuolę.
Tuo metu probobutės sodyboje aidėjo neaiškus riksmas. Čia ji parklupo ant
dirvono ir horizonte pamatė dideles mėlynas akis. Praskrido karinis lėktuvas ir Lietuvaitė, ir bobutė, ir arklys, t.y. diedukas, prisiminė jų brolį, tarnavusį Vietname.
Ankstų rytą vietnamietė nuogai prausėsi upėje, po kriokliu, kai prie
jos priėjo nuogas amerikietis su karine berete.
- Jungtinių Amerikos Valstijų oro pajėgos, taikos misija, –prisistatė beretė ir
nieko daugiau.
Vietnamietė žiūrėjo į kareivio pusę, jam po vandeniu ir nieko nesuprato. Kareivis tylėdamas apėjo vietnamietę iš kitos pusės ir sugriebęs už sėdmenų 
sušnibždėjo:
- Misija “Meilė, o ne karas, kur taika” – baigta.
Štai koks tas Vietnamo karas buvo. Gaila, kad tik tas mūsų pagrindinių veikėjų
brolis jame nedalyvavo. Ten Amerikoje buvo didelė atranka, o jo neišrinko.
O taip – dirvonai spindėjo. Juose, tarp akmenų, žėrėjo smaragdai – tikrų tikriausi
smaragdai. Dar senais laikais ten buvusi kasykla. Dar probobutės tėvas ten kasė tunelius, kol jo neužgriuvo smaragdų lavina ir jis paskendo turtuose. Kaip gi jis išdidžiai ir galingai atrodė, kai gulėjo safyruose. Gaila, kad dabar jo niekas nebeprisimena. Ir tie safyrai kažkur prapuolė. Veikiausiai į subinę sulindo ir ten sutrūnijo.
Žinote, lietuvaitės sūnus, kuris buvo jai ir tėvas, probobutei buvo pusbrolis. Kaip
čia taip? O va taip! Dar seniai seniai Norvegijoj gyveno toks piktas seniokas ,vardu Magnus Klyvnemblys. Jis gyveno kalnuose ir augino ožkas. Vieną dieną iš jo ožkų kažkuri pabėgo. Bėgo, bėgo – norėjo kur šilčiau. Į pietus. Daug kartų saulelė kilo ir leidosi, kol toji ožkytėlė Lietuvą išvydo, ale, kiek visokių bacilų ją atakavo: Švedijos maras, Suomijos karštinė, Estijos šienligė, ir, žinoma, tas Latviškas dauno sindromas. Jai tai čia nė motais – ožka net ir Suomijoj ožka. Tik jos būsimas šeimininkas gyvūnėlio nuotykių nežinojo ir gerai nepagalvojęs priėmė ją pernakvoti – į savo lovą. Gulėjo probobutės senelis su ožka lovoj, galvojo:
- Kas čia spardosi po kaldra? Tiesa, ryt teks nuvažiuoti į turgų kiaules
parduoti, bu nėr ką ėst namuosna. Daba galėč belent kuom pilvą prikimšt… kad ir tą ožką suvalgyt, - ir užmigo.
Štai nusirito ligota ožka į lovtarpį ir prasmego. Smigo, smigo ožka, kartkartėmis
kojomis, kanopomis pasispardydama. Lovtarpyje gulėjo probobutės senelio žmona, kadaise nugulusi čia (o gal nugulusi prisiminimų stalčiuose?). Dar seniau jos meilužis (probobutės vyresnysis pusbrolis) ją nuguldė tame lovtarpyje ir paliko mirti. Štai kokia va komedija išėjo.

Denisas Melnikas, Mantas Čižas - 2002 05 20