Esame šalia

Neįprastą priežasčių virtinė pastūmėjo mane dalyvauti šioje turistinėje kelionėje, kurioje privalėjau parodyti visus savo fizinius ir protinius sugebėjimus. Labai troškau ištrūkti iš savo rūsčios „keturkampės“ erdvės - kambario ir išsivaduoti nuo daiktų, kausčiusių mano gyvenimą: treniruoklio, kompiuterio, lubų kvadrato, mokytojos nurodytų knygų, kurių neperskaičiau. Netgi nuo lango, pro kurį vietoje buvusios tamsžalės kriaušės (ją nukirto pereitą rudenį komunalinio ūkio tarnybos žmonės) apatiškai krutino šakeles menkas šermukšnis. Abejoju, ar jis atsilaikys nuo vasaros keršto žmonėms, kertantiems medžius iš kairės ir iš dešinės. Be to, vasara jau buvo įpusėjusi, o aš dar nesijaučiau pailsėjęs ir atsigavęs nuo buvimo namuose naštos. Tai buvo paskutinė proga paatostogauti tikra to žodžio prasme. Kaip sakoma mūsų gimnazistų tarpe:,, Tikrai ilsisi trečiokai-vienuoliktokai, nes jiems šis laiko atokvėpis ypatingas - paskutinė mokyklinė vasara“. Nusiteikiau labai entuziastingai. Jausmų kaitrą šiek tiek vėsino vienas dalykėlis - prieš šią kelionę manęs laukė neįprastas išbandymas- turėjau įkalbinti mamą, kad plauktų su manimi ir atstovautų suaugusiųjų,, auklybai“. Turiu paaiškinti, kad su draugais ilgokai ginčijomės, ar mums apskritai reikia tų,, auklybų“. Nusprendę, kad reikia, ilgai rinkom kandidatus - juk mums patiems trūko vos kelių mėnesių iki pilnametystės. Galiausiai nusprendėme, kad tas žmogus bus mano motina, ir niekas kitas. Turiu ją prikalbinti.
Puikiai žinau, kad mama dar neužmiršo mano kelionės valtimis prieš mėnesį, kuriai vadovavo mokytojas Remigijus (tegu jam atlygina Dievas už tas penkias keliones su paaugliais, kurias jis organizuoja kasmet, vis žadėdamas daugiau su mokiniais neprasidėti). Tada plaukėme guminėmis valtimis ir šitas malonumas užtruko penkias dienas. Lietuvos upės mums nebuvo maloningos nuo per didelio karščio ir sausros. Rezultatas buvo toks, kad aš persikaitinau saulėje ir buvau visas raudonas kaip koks virtas vėžys (netgi dabar prisiminus pradeda skaudėti nosį, lyg ji būtų paraudusi ir,, perkepta“). Mane, aišku, ir kitus keliauninkus, apkandžiojo ir mūsų krauju pasimėgavo vietinė flora ir fauna. Vieni nukentėjo nuo visokių vabaliukų daugiau - kiti mažiau (aš įsiskaitau prie,, vienų“). Peršlapusius ir permirkusius rūbus vos parvilko krovininė valtis, o apdraskytos nuo dilgėlių ir šakų kojos degė kaip ugnis.
Visa tai mamai nekėlė optimizmo. Ji gana skeptiškai vertino vėl sukilusį mano norą keliauti upėmis, nes matė tik buvusios kelionės minusus. Dabar žūtbūt reikėjo įtikinti mamą tuo, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pasitelkęs visas man žinomas meilikavimo formas bei oratoriškus sugebėjimus įrodinėjau kelionės vandeniu privalumus dabar, kai orai žadėjo šiek tiek atvėsti.. Mama nepatikliai šypsojosi, bet mačiau, kaip akyse sutvisko man vienam pažįstami žiburiukai ir aš supratau, kad man tikrai pavyks. Staiga surimtėjusi mama priminė, kad po tos kelionės savaitę praleidau lovoje su pomidoro spalvos skausminga oda ir skylėta kaip rėtis nuo įkandimų nugara- 0 dabar reikėjo ją pačią įtikinti kelionės smagumu ir būtinumu keliauti su mumis.
Priėjau prie mamos ir ištariau tuos,, lemtingus“ žodžius. Jos veidas nenusigiedrijo šypsena - kaip ir maniau - jai šitas sumanymas ne prie širdies. Ji nelabai nori leistis į šią kelionę. Negana to, dar ėmė irzliai išmetinėti:,, Na jau ne, pasiieškok kitų palydovų, aš tau ne Remigijus ir nežadu taip greitai baigti šventos pedagogiškos kantrybės mokslų. Prisimink, ką pats sakei“. Plaukti moku, irkluoti sugebu, skubėjau įtikinėti, tuo metu pliaukšdamas visokius niekus. Dar pridūriau, kad virėjas (kokas) jau išrinktas - žadėjo pasiaukoti Rokas.,, Galėsi gulėti valtyje, žiūrėti į debesų avinėlius ir džiaugtis, kad nebesi didžioji virėja (tokiu pavadinimu jai padovanojo knygą tėtis gimtadienio proga, kai visą savaitę už kažkokią vyrišką kaltę jam teko gaminti pietus).
Po kelių dienų įnirtingų diskusijų ir visokio įmantraus meilikavimo, turbūt žinote, kaip ten būna, įkalbėjau mamą plaukti su manimi. Aišku, padariau porą nuolaidų: mama galėjo rinktis maršrutą, su manimi plaukti turėjo ir brolis, ko, tiesą sakant, aš nelabai norėjau, nes žlugo mano vienas didelis noras pabūti be įkyraus Joniuko. Jis, tiesą pasakius, šeimoje dabar yra pirmas žmogus dėl gana liūdnos priežasties - prieš keletą metų išaiškėjo, kad jaunėlis serga nepagydoma liga - cukriniu diabetu. Mamą įtikinti padėjo mano draugai, kurie pasižadėjo plaukti kartu, jiems norėjosi irgi nors šiek tiek paįvairinti vasarą. Galutinai sutiko, kai žinojo, kad mes (aš, Rokas ir Petka) pasiryžom kiekvieną kelionės dieną gaminti pietus ir vakarienę.
Skaitydami Jūs turbūt nustebote. Nustebote, kodėl dėl tokios menkos kelionės žygio aš sukėliau tokį gana nemažą triukšmą? Viskas labai paprasta – aš esu neįgalus žmogus, turintis judėjimo sutrikimų (sunkiai vaikštau, judu, kojos manęs dar nelaiko ant žemės), o mano brolis serga cukriniu diabetu (tai tikrai baisi liga). Kelionėje mamai tikrai reikės pagalbininkų, aš juo nebūsiu, o mano broliui tik vienuolika metų. Pagaliau Ji sutiko tik tada, kai sužinojo, kad plauks nuolatiniai mano bičiuliai, kurių dėka aš ne sykį buvau išvaduotas iš savo vienutės.,, Jie kaip mano asmens sargybiniai, o Tu, mama, būsi mūsų vadė“, -dar pridūriau, žinodamas, kad ji mėgsta vadovauti- taigi tokia buvo mūsų žygio valtimis Dzūkijos nacionaliniu parku užuomazga.
Dabar viską reikėjo realizuoti. Tikėjausi ne tik pailsėti, bet, kaip jau sakiau - robinzoniškai pagyventi dar kelias dieneles. Visi vakare atsinešė į mano kambarį kelioninius daiktus, gražiai juos sudėjo į krepšius ir laimingi nulėkė į namus.
Atsikeliu. Dar anksti. Baltam lubų fone matau dūmų kvadratą. Tokį šviesų, skaistų, lyg pati saulė būtų čia įsitaisiusi palubėje. Koks nuostabus rezginys gali iškilti iš saulės zuikučių lubose: tai kvadratas, tai baltasparnis gulbinas, kuris tuoj virto ugnim alsuojančiu drakonu... Pratryniau akis ir saldžiai nusižiovavęs, perbraukiau per veidą, išsklaidęs miego likučius skubėjau ropštis iš lovos. Pavalgiau, nusiprausiau, pasiruošiau kelionei. Jau be dešimties minučių septinta valanda – turi ateiti visi keliauninkai: Rokas, Petras, Artūras, Denisas, Edvardas (neskaitant dar trijų: manęs, mamos ir brolio). Pagaliau ausį pakutena čaižus durų skambučio balsas, ir pro duris įeina mano,, asmens sargybiniai“.
Mes jau mašinoje, judame link Merkinės įsigyti leidimų, kurios turėdami galėsime laisvai narstyti po Dzūkijos nacionalinį parką. Saulė nuožmiai kaitiną kairįjį skruostą, pakelėje mojuoja rugių ir visokių žolių galvos, sklinda vasaros energija - šiandien bus graži diena. Pro langą lekiantys vaizdai kelia nuotaiką, o Jonuko nesibaigiančius klausimus praleidžiu pro ausis. Net uodo zirzimas mašinoje atrodo mielas (būtų gerai, jeigu šis kraugerys tik zyztų ).
Didelės guminės valtys sunkiai leidžiasi į Ūlos vandenis. Dugnas priliečia vandens paviršių ir pasigirsta duslus pliūkštelėjimas. Visi dreba iš nekantrumo, kuo greičiau įlįsti į valtį, pairkluoti ją. Susikrovę visus daiktus į valtis, pamatėme, kad jų yra per daug, ir todėl reikėjo pripūsti dar vieną papildomą -,, krovininę“. Kas ją temps, nebuvo sunku atspėti - mes (Petras, Rokas, Aš), nes jau manėme esą tikri vandenų piratai,,, patyrę“ visus ypatumus, susijusius su valtimis ir robinzonišku gyvenimo būdu. Plaukėme iš lėto, pasroviui. Mane visą užliejo neapsakoma palaima, net akys kažkodėl sudrėko. Man pačiam visai nenorint... Susigėdęs nusisukau, kad mano draugeliai nepastebėtų- Rokas neiškęstų nepasijuokęs, o mama supratingu žvilgsniu mane paglostytų. Man dažnai prireikia šio ypatingo mamos žvilgsnio -tik ne čia... To visai nereikia žinoti mano bičiuliams. Pridengęs veidą kepure, netrukdomas visa savo esybe galėjau jausti puikų žemės, dangaus ir vandens sandorį, turėjau galimybę daug ką atrasti, daug ką naujo išrasti šios kelionės metu savo vidiniame minčių pasaulėlyje. . .
Prisidengęs veidą kepure, visomis likusiomis kūno ląstelėmis godžiai gėriau ajerų kvaptį, girdėjau krūmokšnių šnibždėjimą, rankomis liečiau skubrią Ūlos tėkmę, o manyje radosi neįprasti, gražūs, man pačiam negirdėti žodžiai. Leidau jiems tekėti minčių srovele. Posūkyje įkyriai sučirpsėjo kažkoks paukštukas, ir staiga išsisklaidė palaimingi pojūčiai, kuriuos man sukėlė šie nežinia iš kur atklydę žodžiai. Staiga manyje sukilo pyktis -juk niekada neužrašysiu žodžių, mane užplūdusių, glostomam Ūlos vandenų... Įniršį nuslopino upės vanduo -jis taip gaivinančiai čiurleno, o upės dugne iš manęs juokėsi skaidrūs akmenukai - tiesiog mačiau, kaip jie tai darė... linksmai, išdykėliškai. Pirštų galais paliečiau auksinį vandens paviršių.,, Tau šalta“- vis dar kvatojo dugne akmenukai. Sukruto ir mano bendražygiai, dairėmės medžio atbrailos, kuri atlaikytų mūsų krovinį. Štaį ir jis.
Medis buvo tamsiai rudos spalvos, išvagotas įvairiausių gyvenimo raukšlių, kurios galėjo papasakoti įdomią jo gyvenimo istoriją ar sudužusio likimo pasaką. Kaip jo sėkla buvo šilto vasaros oro apkabinta, išlinguota ir pasėta, kaip jis išdygo, kaip stiebėsi į motiną saulę, kaip jį nukirto ar išvertė vėtros, kaip dabar jam gyvenas vandenų prieglobstyje. Kažkada buvęs storas, dabar čia guli tiktai dūlantis kamieno gabalas, apaugęs kerpėmis. Kamienas, po kurio prieglobsčiu slepiasi milijonai vabaliukų. Jis atstoja daugeliui namus, kapus, paminklą. Tai vienas iš tų nebyliųjų niekam nežinomų gamtos stebuklų. Gaila, apmaudu, bet tokia likimo ironija - pasenęs jis tik ir tinka dūlėti vandenyje, tiekti prieglobstį įvairiems,, kraujačiulpiams“.
Gaila ir man, kad dabar jis mums buvo tik kaip uosto vieta, skirta prisitvirtinti. Gaila, kad nedaugelis žmonių į jį pažvelgia tokiu savotišku žvitgsniu kaip aš- Iš prigimties esu romantikas, realistas, maksimalistas bei filosofas. Nelogiškas derinys, tiesa? Pats tą žinau. Kartais būna keista, kaip žmoguje dera tokie skirtingi dalykai. Tik apmaudu - aš jau nykstanti rūšis šiame pasaulėlyje. Kas praplaukia pro šitą gulintį mohikaną visai abejingas, tam ir nerūpi medžio paskirtis šiame gamtos kampelyje. Dabar jis guli sulaužytas, išraižytas ne tik laiko peiliais, bet ir metaliniais įrankiais...
Mano samprotavimus pertraukė galingas pliūkštelėjimas į vandenį. Aš net nepanorau užsimerkti, net neišsigandau, tiesiog ir aš nėriau gilyn. Mano kūnas atsipalaidavo, atsileido kiekvienas raumuo, o maloni vėsa apglėbė mane visą. Žiūriu vandens gilumoje iškėlęs galvą į paviršių ir matau, kaip tą akimirką raibuliuoja aukso skraistė, matau daugybę sidabrinių burbulų, kurie limpa prie mano kūno, kai kurie pakyla į paviršių ir dingsta. Visa tai aš sugebėjau sukelti tik kūno pliukštelėjimu. Šiuo momentu truputį gailiuosi, kad nesu žmogus amfibija ir man tenka palikti šią ne savo terpę. Tuo tarpu mano draugai (čia pliuškenosi visi, išskyrus mamą) mėgavosi vėsa ir man sukeltu netikėtumu. Ypač darbavosi Joniukas, užmiršęs visas savo ligas, dietas ir griežtą laiko surikiuotą valgymo grafiką. Kažkodėl šiuo momentu prisiminiau namus, virtuvę, jo inkštimus nuo dūrių, nors buvo jau seniai prie to pripratęs, bet taip darydavo, norėdamas į save atkreipti mamos dėmesį. Didžiausias asas vandeny buvo Rokas, kitaip tariant, dažytas blondinas. Taigi šiuo momentu mama įsitaisiusi jaukioje vietelėje, guli užmerkusi akis nuo gerumo. Mano mintis ir palaimas ištaškė gaivus Ūlos vanduo, bičiulių replikėlės (mandagumo sumetimais jų čia nekartosiu). Na ir gerai, kad sentimentai pasislėpė ir man nežinomame kūno ar dvasios kerteleje. Dar atkreipsiu dėmesį, kad Joniuko net pakaušis švyti iš malonumo (jis šiaip yra neblogas razbainikas).
Štai mano atvėsęs kūnas jau valtyje ir paliekame šį medį, plaukiame toliau iki stovyklavietės. Kaip gera, kada vėsu ir kaitina saulė, tačiau dabar man taip nėra. Kodėl? Todėl, kad dabar visai nustojo švietusi saulė, apsiniaukęs dangus dabar lydėjo mus visą kelią... Staiga baigės šviesa, švystelėjo vėsaus oro gūsis ir pasigirdo keli grėsmingi griaustinio kūjo dūžiai per debesis. Ūmai pasipylė jų ašaros ant mūsų,,, vargdienių“ pečių. Lietus nejuokavo, ėmė pliaupti vis smarkiau ir smarkiau. Man pasidarė šalta, o sušlapusią nugarą jau pliekė tūkstančiai šaltų, kietų vandens lašų. Nei iš šio, nei iš to pradėjo mausti kairįjį šoną (jis ne sykį yra mane išdavęs tikraja šio žodžio prasme).,, Kad tave skradžiai, būk prakeiktas, senas dieglį, ir šįkart pas mane atsėlinai kaip koks vagis, pasiglemždamas gerą nuotaiką, ir ne tik ją... “ Kaip maži bizūnai pliekė nesigailėdamos lyg ne vasaros tietaus čiurkšlės. Netoliese jau piktai trankėsi perkūnas, nutvieksdamas dangų baisia pašvaiste.,, Dabar, mama, reikia Tavo žvilgsnio pro primerktas blakstienas, kai ir Tau būna baisu, bet to nepripažįsti“.
Mano patižusias mintis nutraukia aiškus ir įsakmus mamos - vadės balsas:,, Reikia
sustoti ir pralaukti lietų“. Baimė atsitraukė, ir dabar vėl pamačiau, kokia graži užsirūstinusi gamta. Nusišypsujęs tyliai sau priduriu, kad griaustinio pašvaistė, pasirodo, esanti graži kaip užpykusi gražuolė... Taip pasakytų Paulis, kurį mes dažnai pavadiname mergišium (nėra jo, nei jo panelių, kurių prie jo šliejantis matėme ne viena).
Nusprendėme, kad verta sustoti pralaukti lietų, debesis,  griaustinį—sustojome prie smėlio kranto (taip mes jį praminėme, nes visas kalnas kranto buvo užpiltas baltu smėliu). Koks gamtos šuoras supylė šitą nuostabų auksinį kalnelį, kuris dabar buvo šlapias, kaip žmogaus veidas nuo džiaugsmo ašarų. Apvertėme valtis, užsilipome aukščiau ant kalnelio ir ramiai susėdome, juk slėptis nėra po kuo, o šlapių medžių prieglobstis tikrai nevilioja. Nusiraminęs, matyt, pripratau prie lietaus, nebegąsdino griaustinis, netgi įstengiau vėl atkreipti dėmesį į gamtą. Ji tiesiog siautėjo, lingavo medžių viršūnės, upės bangos negailestingai graužė, smėlį į savo gelmes, pliekė griaustinio šviesos, nuo kurių trumpam viskas, kas buvo pilka, įgaudavo spalvą, tačiau - tik trumpam. Laiko dar buvo daug, niekas nesiruošė plaukti, nes valtį prisemtų iš viršaus krentantis lietus. Staiga man sustojo laikas ir aš įsiklausiau į lietaus telkšojimą vandenyje. Lašai krito sunkiai atsimušdami į vandens paviršių, sunkiai duždavo šitie ledo kamuoliai, kai kurie dar trumpam atšokdavo, bet paskui vėl griūdavo žemyn tiktai dabar sukeldami duslesnį garsą. Tik takšt, tik takšt pokšt tik takšt, tik takšt pokšt - muzika... Tiktai muzika, nes tik ji gali stabdyti laiką, tiktai ji gali keisti garsą, tiktai ji gali keisti tylą, ji gali viską, ji atšildė ir mano sielą, neskaitant to, kad lijo, man jau buvo šilta. Tiktai muzika gali pakeisti žmogų. O gal čia skambėjo ne muzika? Gal čia skambėjo tyla, kurios prieglobstyje dabar aš buvau? Galbūt ne muzika skamba tyloj, o tyla joje? Galbūt ne dangaus griaustinis žiba tamsoj, o tamsa jame? .? Netgi nežinau, kodėl žmogus manąs, kad viską jau žino?
Taip neįdomu gyventi. Gyveni sau be jokių gyvenimo slėpinių, jokie klausimai neiškyla - tiesiog būtų nuobodu gyventi be klausimo, be tikslo. Aš vis vien lieku įsitikinęs, kad dar vieno dalyko žmogus nėra galutinai ištyręs. Tai draugystės, meilės



ir užuojautos - jausmų, kurių dėka žmogus tapo iš beždžionės- pats sau dievuku. Tiek daug sau netreikalingų klausimų prisigalvojau, kuriuos nutraukė kažkur gležnai sušlamėje debesys su besijuokančių upės akmenukų vaizdu…
Mano minčių giją užgožė kaikus Pietkos šūksnis, jis susižeidė, jam turbūt skauda, veidas perkreiptas pykčio ir skausmo bangos. Pietkos veido išraiška akimirksniui pakeitė minčių kryptį. Nė pats nepajutau, kaip ėmiau keiksnoti ne tik lietuviškai. Kaip man nepatinka tingūs, netvarkingi turistai, kurie savo alaus butelių šukes tingi išmesti į šiukšlėms skirtas duobes. Kiek šukių paslėpė šis krantas, o kiek grimasų jis sugėrė? Kiek keiksmažodžių prisiklausė. Šukė, pasirodo, giliai į pėdą įlindo, garsus, bet trumpas buvo ir Pietkos riksmas - esam vyrai, ir nereikia moterims žinoti, kaip mums skauda. Liepiau sėstis ant smėlio ir aukštai iškelti koją. Vaistinėlės su savimi neturėjom, o mama nuo mūsų buvo nutolusi maždaug trisdešimt metrų- sėdėjo ir galbūt kažką skaitė - iš toli nesimatė. Taigi dabar Petrą,, gydysime„ liaudies medicinos priemonėmis. Šukę jis panoro  išsitraukti pats, mes neprieštaravom, nes traukdami galejome jam sukelti dar daugiau skausmo. Viskas –ji jau traukiama, smaigalio dar nematyti, dar nesimato jos ašmenų, tačiau jau dabar aš matau juosvai raudoną kraują, kuris stambiais lašais varva ant balto smėlio. Pagaliau jis ištraukėtą,, vampyro dantį“, numetė ją ant smėlio. Ji buvo paskendusi jo kraujyje, ir rudas jos stiklas dabar atrodė žalsvos spalvos, nuo kurios atsispindėjo keistas juodas skausmo šešėlis. Koja vis dar kraujavo, sunkūs, tamsūs, karšti kraujo lašai krito ant šalto smėlio, kuris jį po truputį sugerdavo, tačiau toje vietoje vis platėjo tamsi dėmė. Rokas padėjo Petrui nueiti iki vandens, jame ligonis laikė koją kelias minutes, o aš negalėjau atitraukti akių nuo rusvų rutulų, kurie rangydamiesi dingo už posūkio...
Nusileido drėgnas vakaras, jaukiai vingiavo laužo dūmelis, džiuvo sušlapę drabužiai (kaip gerai, kad mama tiek daug jų prikrovė, dabar tuo mėgavosi visi,, Robinzonai“. Skanu, gera, jauku, smagu ir dar daug pojūčių glostė mano kūną ir sielą.
Auksinė Ūlos saulė lėtai leidžiasi į atvėsusius upės vandenis ir viskas nutviska deimantine perlamutro spaiva, netgi šešėliai tampa ne pilki, o žibantys, žaismingi ir gražūs. Medžiai nutviska neįprastų spalvų atspalviais, kurių dabar negalėčiau įvardyti žodžiais (aš jų neužrašiau net mintyse, jie išsisklaidė ir tiek). Šalti rasos rutuliukai man pasirodė kaip prizmės, pro kurias eina atskira sava vaivorykštė. Nuo žolės kylančiame rūke galime pamatyti plaukiojančias antis, angelus. Vidury viso šio reginio dega didelįs Įaužas. Jis atrodo lyg pasakų drakonas, spjaudosi liepsnomis, ugnies liežuviai naikina malkas, kurios iškart pajuosta. Tačiau neilgam, nes vos tik vėjui papūtus, joje vėl įsižiebia gyvybė- daug mažų raudonų skeveldrų pabyra į šalį, kai kurias, prieš nukrentant ant žemės, vejas spėjo dar išnešioti po laukymę, tačiau jos nukrenta ir užgęsta, nekeldamos pavojaus gamtai... Šito neįmanoma parodyti nuotraukoje, o juo labiau apsakyti žodžiais.

Saulė jau nusileido ir paskutiniai jos spinduliai paglostė keliauninkų žandus. Dabar likome tiktai nakties prieglobstyje. Didelis drakonas dabar atrodo dar didesnis, dar grėsmingesnis, tačiau nepaisant to visi slenkamės arčiau prie jo. Skanus medienos ir svylančiųį vairių žolelių kvapų mišinys nustelbia mano uoslę. Saulėlydis, mažas netirštas rūkas, raibuliavimas, vandens čiurienimas, ir didelis laužas bei mamos ir draugų linksma kompanija.,, Mama, kaip Tu gražiai juokiesi. Kaip moki panaikinti amžiaus ribas, skiriančias mus nuo suaugusiųjų. O tavo rankos taip mikliai juda, gamindamos mums vakarienę -  o juk žadėjome... “
Aš pajuntu dar mielesnius nosį kutenančius kvapus, švyti stalas, uždengtas balta staltiese, žiebiasi kelios žvakelės. Jaučiu, kad visiems gražu, bet apie tai nereikia kalbėti, mes - vyrai. Skanus laužo dūmetis lyg koks stebuklingas prieskonis ruošiamam maistui suteikia nesuprantamo gardumo.,, Sugrįši namo ir vėl Vartysi „Didžiąją virėją“, užmiršusi vyriškus pažadus- tik Tu šitaip gali“.
Kažkodėl mintys nuklydo į mano namus. Rytas. Visi šeimos nariai jau sukilę.
Ji viena dar nepakilus iš miego patalo . Lyg kokia miegančioji gražuolė nesibudina keltis. Taip elgtis jai leido tėtis, kuris jau įprato, kad namuose kiekvienus pusryčius turi ruošti jis, nes kitu atveju turbūt visa namų ruoša mamą išvarytų iš proto. (nuo tada, kai brolis susirgo cukriniu diabetu, nepatieksi bet ko ant stalo, o pas mus - šeimos vyrus - yra priimta, kad maistas turi buti ne tik skanus, bet ir gražiai atrodyti.
Mamai reikia suspėti sutvarkyti kambarius, nes tuoj iš pačio ryto pas mane prisistato gvardija mokytojų (nuo dešimtos klasės mokausi namuose), o vakare būrys draugų.
Kai kada aš tiesiog, kad mama nepervargtų, jai draudžiu tvarkyti mano kambarį (aš, deja, nesu toks tvarkingas). Ji skalbia, lygina, gamina valgyt, tvarko kambarius ir dar sugeba rasti laisvo laiko minutėlę kiekvienam mūsų, (įskaitant katinus –jų yra du – ir vėžlius - mano ir Jonuko). Įdomu, kaip jai visa tai pavyksta?
Tikiuosi, ji kelionės metu pailsėjo, nors trumpam atitrūko nuo tos erdvės, kuri ją riboja visus metus. Tos paprastos, mūrinės, seniai pažįstamos sienos.... O Dieve, kam man duodi vis naujų apmąstymų? Aš irgi noriu pailsėti nuo savo minčių. Kaip matote - man tai nepavyko, nes mintis teko realizuoti popieriuje. Jos kaip lagaminas, jas sunku nešti, bet ir gaila palikti.. .
Vien  tiktai laužo šviesoje aš regiu visų veidus, ta ypatinga šviesa lyg dekoracija
ar ne? Viskas naktį atrodo netikra, bet gyva, netgi smėlis byrantis, tarp pirštų, delnuose, dabar atrodo lyg šalta gyvatės oda. Tlkri draugų veidai paskendo tamsoje, liko tik mano prisiminimai, liko tik mūsų balsai, kurie persipina su gamtos šurmuliu. Liko tik laužo gęstančios šviesos sklaidomi septynių žmonių siluetai. Visi jau miega, o aš dabar čia vienas grožiuosi žvaigždėtu dangum ir žvelgiu į balkšvus dangaus tolius, į neaprėpiamą žemės tamsą...
Vėl prisimenu tas dienas, kai dažnai tekdavo likti vienam, kai vienatvė buvo neatskiriama mano gyvenimo dalis... Vienas vienas vienas... Dabar turbūt aš to neištverciau. Namai dažnai pilni draugų, girdžiu jų klegesį, pokštus, ne itin švankius,, kietus“ juokelius, klausau jų mokyklinių išdaigų, kartu juokiuosi iš to... Visas laisvalaikis pagyvėja, nes kompiuteris niekur nedings, o be to, jis man apkarto...
Staiga mane užplūdo liūdesys, jis taip giliai buvo įsišaknijęs į mano sielą, kad net neatmenu, kada jis pas mane pradėjo atsirasti, kada jis pasislėpė manyje. Tačiau šis liūdesys yra šiltas, geras, netgi švelnus. Manau, seniai buvau neliūdėjęs, o dabar šį liūdesį galiu išlieti visiems aplinkiniams (žinoma, ne tiems, kurie jau saldžiai miega). Tiesą pasakius, aš mėgstu meilai paliūdėti - iš gerumo, kad turiu draugų, kad Tu, mama, ir šią akimirką esi šalia, kad musų labai laukia tėtis, galbūt sklaidydamas,, Didžiąją virėją“. Manau, kad tiktai liūdesy yra tikras sielos džiaugsmas.... Pagaliau mano akys užsimerkė, ir aš užmigau ant poilsiavietėje įrengto suolo turistams - naktis buvo šilta... Kitas rytas buvo gražus ir saulėtas. Pažadino draugai, kurie nutempė mane į palapinę, kol mama dar snūduriavo ir nespejo išvysti savo miegančio nykštuko ant suolo. Mano žandus ir visas atviras kūno vietas aršiai sukramtė uodai, o Ji stebejosi, kodėl iš palapinės išlipę Petras ir Rokas švietė rojaus obuoliukų skaistumu, o aš atrodžiau ...
Toliau plaukėme upe, veikiau ji pati mus nešė, nes buvo srauni. Vargšas Pietka, meiliai apkabinęs savo varganą sužeistą kojelę, gulėjo krovininėje valtyje ant išdžiūvusių drabužių. Irkluoti teko man su Roku - rankos stiprios, nors tai gerai, kad galiu būti nors kuo naudingas. Įmerkiu irklą į vandenį, gerai patraukiu, vėl ištraukiu, laviruoju posūkiuose, gaudau bangą, vilnį, kuri neša mūsų valtis. Žvelgiu į besiilsinčius, plačiau mostetiu irklais, net Rokas pašaipiai (kitaip jis gai nemoka) šypsosi.
Linguoja medžių šakos, raibuliuoja saulė upės vilnyje, didžiuliai kalnai, svyrantys žemyn į musų valtis, tolumoje bėgantis žirgas, kelias, pieva.. -Aš visa tai regiu per plaukimo dienas. Gėlės, žvaigždės, dangus - visa tai, kas mane supa, kas krutina uoslę ir kaitina mano vaizduotę, o aplink lyg pasakų kainai, balti debesų patalai. Nors žmogus neturi sparnų, tačiau aš skridau, aukštyn virš žemės, virš visų. Stiebiausi arčiau savo sauiės, arčiau šviesos. Juk čia, šioje valtyje, apkabinusioje upės vingį, tiek daug žemiškos ir žmogiškos šilumos. Taip norisi pakilti aukščiau ir viską matyti iš paukščio skrydžio, viską stebėti iš savo romantiko varpinės- Dabar žmonės atrodo tokie maži padarėliai, tačiau jie tokie nuostabūs. Tik kaip jie gali naikinti savo didžiuosius rūmus - gamtą? Galvoje mezgėsi visai patriotiškos mintys, jos buvo panašios į klasėje girdėtus mokytojų pagraudenimus ir dabar kažkodėl jų nesigėdijau. Džiaugiausi radęs rojaus kampelį Ūlos vingių išaustame kelyje. - Ei, Petrai, ar minkšti patalėliai? Gal nori irklo koto parūkyti?
- Rankos nori, koja tyli, - pasigirsta tingus priveligijuoto keliautojo baisas.
Nenorėdamas prieštarauti Petrui patraukiau toliau už savo,, šluotkočio“ ir valtys kaip du seni vėžliai pajudėjo į priekį. Staiga Petras paleido balsą, panašų į greitosios pagalbos sireną - prieš mus upę buvo užtvėręs plačiašakis stambus medis, atrodęs gana kovingai. Mūsų valtis vis stipriau nešė srovė tiesiai į jį...
- Mums mišios. . - amen!!!??!!
Vaitys smarkiai brūkštelėjo savo šonus, priekinė oro kamera gana riebiai išsipūtė, vėl pagalvojau, kad teks pamirkti vandenyje, o buvau gana sausai įsitaisęs.
- Dabar nenorėtum irklo koto parūkyti? - su ironiška šypsena paklausiau Petro, kuris kūpsojo ir buvo visiškai priklausomas nuo mudviejų su Roku meistriškumo.
-  Atsargiai.... šaka. - Po šitų žodžių atsimenu tik tiek, kad mūsų krovininė valtis kaktomuša susidūrė su slidžiu medžio kamienu. Daugelis daiktų pradejo byrėti į vandenį,
girdejosi valtyje buvusių fakelų lūžiai, traškėjo braškėjo puodai. Aišku, Pietkai teko užsiimti viso šio šlamšto gelbejimu, o mes su Roku bandėme atkabinti valtį nuo šakos, kuri stumiama srovės vis labiau ir labiau jai spyrėsi į šoną... Šakos draskė mums veidus.
-  Gerai užsirovėm ir atsilikom nuo liaudies!!
-  Robi, muzika (magnetofonas) burbuliuoja.....
-  Pagavau, tačiau teko atsisveikinti su savo akiniais nuo saulės.
Pagaliau prapiaukėm šį nelemtą medį, ant kurio matėsi kitų prakirstos valties skiauterės. Ačiū Dievui, kad neprakiuro maniškės. Tėtis kaip tikras žvejys man,, pelekus nurautų“ (valtis tai jo- žvejybinė).
Jau trečia mūsų kelionės diena, karšta, sloginanti savo aitrumu. Mama sėdėjo kitoje valtyje su broliu ir jo draugu. Aš puikiai atsimenu tą ramybės akimirką prieš papučiant stiprokam vejeliui. Galejau stebėti iš šalies savo mamą, ji pati to nežinojo. Veido išraiška iš pirmo žvilgsnio atrodė rimta, tačiau iš tikro tas rimtumas buvo ne- tikras, vaikiškas, užslėptas. Mėgstu paslapčia stebėti mamos veido išraiškas, kurių esu matęs gal kelis šimtus, o gal ir daugiau. Šiuo metu Ji buvo laiminga kaip mažas vaikas. Visos mažytės jos veido raukšletės tarytum nerimtai juokėsi, glostomos vėjetio. Rudos akys tolumoje skverbėsi į platumas. Lūpų kampučiai, nors truputį sukąsti, irgi plyšavo iš džiaugsmo. Nežinau, kodėl ji stengėsi atrodyti rimta?
Bent aš manau, kad mano mama panaši į angelą be sparnų. Ji eina debesų kilimais, lėtai, neskubėdama. Kur ji praeina, žydi gėlės, viskas nušvinta, viskas įgauna prasmę. Dėkui aukščiausioms jėgoms, kad jie su tokia šviesa į žemę nuleido šitokią nuostabią būtybę- dažnai Ji man sušildo šaltą žemę, išsklaido tamsumas, praskaidriną dieną- realybėje ]i tik paprastas žmogus su neįprastomis savybėmis, drąsi kaip kapitonė ir valdinga kaip riešutmedis, dygi kaip kaktusas.
Paskutinė kelionės diena buvo liūdniausia, nes niekas nenorejo grįžti namo, tačiau visų kuprinės jau buvo liesos. Be to, mamai reikejo už poros dienų vykti į kažkokią konferenciją. Visų nuotaika buvo gana sujaukta, niekas nežinojo, ar verkti, ar džiaugtis. Priplaukę Merkinę lipome į piliakalnį, tiksliau mane kaip dešrą užtempė. Visi ramiai uzmigom....
Skaisti rytmečio saulutė maloniai švietė pro palapinės stoglangį, kuriame buvo įstrigę pora uodų. Pamaniau, kad verta įkvėpti gaivesnio oro, ir prasidariau palapinės priekį. Saulės spinduliai nežmoniškai apakino, pro stoglangį jie buvo žymiai silpnesni. Tačiau apsipratęs su šviesa atsikėliau, nusižiovojau ir nutariau ketiauti prie katilo. Rytmečio rasa švelniai vilgė kojas, viena smilga, persipynusi ties kulkšnimi, truputį man įdrėskė, tačiau aš to nejaučiau, nes tuo metu grožejausi rytu. Miško garsai pasiekė mano ausis ir mano ausyse skambėjo visą dieną. Žengiau žingsnį ir šalti rasos lašeliai nukrito nuo klevo, kuris gana gerai mane prabudino – rytmečio gamtos dusas. Niekas dar neskuba keitis. Kodėl visi dar miega? Jeigu galėčiau- visai nemiegočiau. Miškas, žalia pieva, laukai, beržas, klevas, uosis, upė, praskridęs paukštis, jo melodija, saulė ir neaprėpiamai didelis dangus ir svaiginantis tūkstančio skirtingų gėlių kvapas - viskas lyg vienas damus mechanizmas, kuriame žmogui ne vieta...
Pradėjo truputį krapnoti. Susigūžiau, tačiau neilgam - juk lijo šviečiant saulei. Man malonu buvo stebėti, kaip atsigauna gamta. Mane draugai ir mama pakvietė pabūti jų palapinėje, bet aš jų kažkodėi negirdėjau ar nenorejau girdėti. Nežinomas noras mane kvietė pasilikti savo vietoje, niekur neit!. Nebylus lietaus lašas man kažkuo priiminė paprasto žmogaus gyvenimą: kažkur skubam, vis skubam, lekiam, bėgam, pagaliau krentam ir išsitaškome į tūkstančius mažų dalelių duodami kitiems savo gyvybines jėgas. Medžių kamienai godžiai pumpuoja vandenį, viską iki paskutiniųjų lašų, jie gauna gyvybę. Taigi, ką gali vanduo....
-Robi, tu man atrodai kaip koks,, Čiudikas“, - sumurmėjo tada Rokas-
- Ką sakei, neišgirdau? - netgi supykęs, kad mane pertraukė, paklausiau jo.
-  Kuo tave taip traukia šlapia materija?
-  Gal man patinka būti vandenyje, nes dažniausiai žmonėms, turintiems mano negalią, kur sunkiausia yra judėjimas, vanduo padeda greičiau reabilituotis. Pavyzdžiui, man žymiai lengviau vaikščioti judėti vandenyje, man net plaukiant nereikia kojų, nes žinau, kad jis išlaikys mano kūną paviršiuje, tik nereikia bijoti ir muistytis.
- Tačiau dabar tu gi ne upėje, o ant suolo sėdi?
- Na ir kas, man vis tiek malonu jausti tą gaivą, tą gamtos teikiamą vėsą.
- Turbūt man to niekada neskirta suprasti, - tyliai atsakė susimąstęs draugas ir nuėjo.
Vėl galėjau likti vienas su gamta ir savo mintimis,..