Mildos dienoraštis(II)

Drėksta šaligatviai, laša nuo stogų, kai kur net čiurkšlėmis varva, kaip iš čiaupo vonioje. Kokia palaima, Milda, sumerkti kojas į karštą vandenį po savaitės kovų su užšalusiu vamzdynu. Išsitiesk vonioje ir, tiesiog, n-tąjį kartą prisimink, kad, jeigu jautiesi labai nelaimingas apsiauk per mažais batais - pravaikštinėk juose pusdienį – nusigremžk nuo kojų, ir suprasi, kas yra palaima.  Taip, taip, taip, dar kartą prisimink, kad, užuot galvojus, kaip gyventi toliau, vertėtų pradėti mokytis ispanų kalbos, užsirašyti į aerobikos užsiėmimus, imti platinti kosmetiką ir praplėsti akiratį dar įvairesnėmis moteriškomis problemomis...
Kaip gera – negalvoti. Arba galvoti svetimų žmonių mintimis. Perskaityk Bukovskį, susirask meilužį Žukovskį, išradinėk įmantrias, ištikimybės nejuodinančias pasimatymų schemas ir tau nereikės galvoti apie esmę. „Būties esmė“, taip lietuvis vertėjas išvertė G. Gryno knygos pavadinimą. Bet kam ir vėl kabinėtis prie vertėjų, jei tik nori pasakyti, kad neverta vargti  aiškinantis tą core ar essence of the matter. Taipogi,  kaip netolerantiška purkštauti išgirdus patarimus: mokykis, pradėk. Kai esi ir mokęsis ir pradėjęs ir praktiškai pritaikęs ir supratęs, kad tai neužtinkuoja minčių apie tą esmę. Jaunystei – platūs keliai į pažinimą. Tegu ji ir kankinasi. Tam, jog kada nors  suvoktų, kad kankinosi be ypatingo reikalo, tiesiog iš simptomatiško tam amžiaus tarpsniui būdingo užsispyrimo.
Žydėjo – nuvyto. O karšta vonia – geras dalykas. Tiek žydinčiam, tiek vystančiam. Po jos bent jau nebesmirdi. Pasijauti žmogumi. Bent jau moterimi, kuri, apsitepusi kūną kvepiančiu losjonu, gali panirti į minkštą chalatą ir...
Pasvajoti.
Švelniaodė. „Kaip malonu prisiliesti prie tavo odos, ne kiekviena tokią turi“. Kas taip pasakė? Paskutinis ar priešpaskutinis meilužis, o gal mano vyras, dar būdamas šiame neįformintame statuse. Atmintis jau šlubuoja. Dabar švelniakailiu vadinamas mūsų katinas.
Ir svajoti aš nebemoku.
Galiu nebent prisiminti, apie ką kadaise svajojau.
Norėjau lekiančio raudono motociklo, odinių, aptempiančių kūną drabužių ir vėjyje besiplaikstančių geltonų plaukų... Matyt buvau mačiusi tokį paveikslėlį ant maišelio, parkeliavusio iš užjūrio ir parduodamo juodojoje rinkoje už tris rublius. Taip, tikrai. Visus metus tausojau tą maišelį, kroviausi į jį fizinio uniformą ir išdidžiai tąsiau į mokyklą. Kaip naivu, kvaila ir nostalgiška.
Nebesugebu svajoti ir prisiminimuose.
Galiu tik sarkastiškai pasijuokti. Iš savęs tada. Iš savęs dabar. Tulžimi.
Kratausi iš batų smėlį. Už nugaros prie jūros skardena abiturientų balsai. Paskutinio skambučio diena. Pavakarė. Prieš kiek metų tai buvo? Ne šitie abiturientai, o manieji. Penkiolika? Šešiolika? Et, nebesuskaičiuoju. Nors man atrodo, kad mes taip lėkštai nesimaivėm kaip šitie. Bet gal tik žegnotis reikia. Juk būta ir nenatūralaus juoko ir pabrėžtinai rimtos, suaugusio žmogaus, pozos rankoje, laikančioje vienkartinę stiklinę su šampanu. Nepamenu tik, ar vienkartinės stiklinės jau buvo, ar nešėmės kitką, pvz., „granionyj stakan“, taures iš mamos krištolo kolekcijos.
Batai patogūs, nespaudžia. Vaikai jau nubėgo link mašinos. Užteks paralelizuoti. Kylu ir staiga vėl atsisėdu, nes išgirstu:
Aš tai norėčiau motociklo. Įdomu, kiek jie kainuoja?
Matau šešiolikmetę nužiūrinėjančią dvi Javas, kurių savininkai žemiau ant laiptelių kažką gurkšnoja.
- Jie kainuoja labai įvairiai. Yra gana pigių, yra ir neįperkamų, - sakau.
Dar gerai, kad nepridėjau kreipinio „mano dukra“ ir neuždainavau: „nes tau šešiolika, man trisdešimt šeši“.
Oriai atsistoju ir nueinu. Kaip solidi moteris. Dar jauna ir dar gana graži.
Oriai žiūrėdama į veidrodį susirišu chalato diržą.
Vonia ir žiema geriau negu pavasaris ir jūra.
„Va toks gyvenimas“, - pasakytų vaikinas – mano pirmoji meilė. Jis taip sakydavo prieš penkioliką šešioliką metų. Ir dar pridurdavo: „Bet mes dar jauni ir mums viskas prieš akis“.