Tyla..

- Mama, jau grįžau. - Tyla...
- Mama, jau grįžau – pakartojau dar kartą, tik kiek garsiau, bet vis tiek niekas man neatsakė. Buvo tylu kaip kapuose. Žvilgtelėjau į kambarį – virtuvės durys buvo šiek tiek pravertos, o pro jas iš valgomojo sklido blausiai gelsva, galbūt net aksominiai auksinė lempos šviesa, apšviečianti lygiai pusę medinio, gumbeliais, dėl nelygaus lako storio, nusėto slenksčio. Staiga kairėje atsidūrusi viryklė buvo aptaškyta manų košės likučiais. O pačioj didžiausioje dėmėje stovėjo ir apsvilęs puodas, apibėgusiais kraštais bei pajuodusiomis rankomis. Blausi gelsva šviesa jų nepasiekė, bet jie gana aiškiai matėsi, mat apšvietė šalta vakaro tamsos šviesa, kuri sklinda į kambarius žiemos naktimis prieš pat sniegui pasirodant, lygiai tokiomis kaip ir ši naktis. Tačiau šis vaizdas man nepadarė įspūdžio, nes jau buvau prie jo pripratęs – mamytė dažnai ryte beruošdama man pusryčius užtrukdavo. Kad nepavėluotų į darbą, kuriame yra raudongalvė pabaisa (taip ji vadino savo skyriaus viršininkę), ji neplaudavo indų, jie prastovėdavo ant viryklės niekieno nepajudinti iki pat vakaro, kol grįždavo mama. O ir ant grindų dar likę keli šlakeliai pradėjusio ir baigiančio gižti pieno. Virš mano galvos ištisa linija virš viryklės ir kriauklės kabėjo balta su auksiniais ornamentais ant pakraščių spintelė. Jos rankenėlės buvo prisuktos tik vienu varžteliu, tad kai pro, dėl kažkokios priežasties, atvirus langus papūsdavo ledinis ir į kaulą stingdantis sausio vėjas, jos siūbuodavo ore. Girgždėjo labai garsiai ir šaižiai. Nenutilo nei sekundei, nes suposi ore ne vienu metu.
Peržengiau gižtančio pieno likučius ant grindų ir uždėjau koją ant to nelygiai nulakuoto slenksčio. Net įtraukiau galvą į pečius, prisimerkiau taip, kaip tik sugebėjau, bet kad matyčiau, kur atsiremti – taip baisiai šis namų ramumos ardytojas girgždėjo. Dabar jis buvo tylus, it snaudžiantis kūdikėlis. Visiška tyla, nei menkiausio girgždesio. Tai nejaugi tėvelis bus jį sutvarkęs? Pastūmiau kairia rankas duris, skiriančias virtuvę ir valgomąjį. Auksinė šviesa vis dar buvo blausi ir krito tiesiai man ant veido. Ji buvo tokia neryški, kad man net nereikėjo prisimerkti. Ranka pastūmiau duris, bet stengiausi taip tyliai, kad net šunelis, miegantis po stalu, nesuuostų. Įkišau galvą ir apsidairiau: iš trijų lempų švietė tik viena, pati kampinė dešinėje prie lango. Kitos dvi buvo išsuktos. O ir ta paskutinė vis blyksėjo. Turbūt jai tereikėjo menkiausio krustelėjimo, kad neatsilaikytų. Tik žengiau pirmą žingsnį į valgomąjį ir koja paliečiau žemę, ji užgeso. Atsidūriau vienas tamsoje. Per rankų odą vaikščiojo šalti šiurpuliai. Virtuvėje ir svetainėje buvo plačiai iki pat galo atverti langai. Tik ką pradėjo snigti, todėl šaltos it ledas snaigės viena po kitos krito ant mano sustirusių rankų. Net nupurtė šiurpas. Staiga virš galvos išgirdau kažką krintant. Jo bumbsėjimas man pasirodė keistai girdėtas. Lyg kas kristų laiptais: bum... bum... bum... Kai jis nukrito, vėl pasidarė ramu ir tylu. Neišdrįsau pažiūrėti, kas ten krito. Buvo taip spengiančiai tylu, kad, atrodo, jog galėjau girdėti zyzimą, kurį jau pažinojau, kai prieš kelis mėnesius jau išstipusios musės skraidė ir mane nervino. Ėjau per kambarį dar labiau susikaupęs ir bijodamas, nors ir pažinojau šių namų kiekvieną kertelę ir kampą, bet viduje kažkas šnibždėjo - būti atsargiam.
Tiesiai prieš mane atsirado dar vienas slenkstis. Sušalusiais pirštais paliečiau rankeną, baimingai žiūrėjau bei drebančia ranka palenkiau žemyn. Nė krust. Durys užrakintos. Už durų išgirdau šnypštimą. Pridėjau ausį prie pat jų. Taip, tai buvo televizorius. Kažkas paliko įjungtą, o dabar, pasibaigus programai, ekrane snigo ir kartu šnypštė. Buvau taip arti durų, jog atrodė, kad esame labai artimi du šio pasaulio atskalūnai. Pažvelgiau į laikrodį, bet buvo taip tamsu, kad jo nepastebėjau ir sugūrinau sau į nosį. Iš skausmo primerktom akim pažvelgiau į šoną ir, apgraibomis žengęs tris žingsnius, atsidūriau savo kambary. Įjungiau šviesą, kuri jau nebebuvo tokia blausi. Iš pradžių, kol pripratau, net akino mane. Tiesiai prieš mane esanti spinta man pasirodė ištepta kažkuo raudonu. Priėjau arčiau. Ir kuo labiau artinausi, tuo labiau įsitikinau, kad ant veidrodžio yra kraujo. Juo parašyta: „Sūneli, mes tave mylim“. Pabudau it šoko ištiktas ir nubėgau pas mamą į kambarį, bet, palenkęs tą pačią šaltą rankeną, vėl neįėjau – užrakinta. Pridėjau ausį prie jų, net nebuvo jokio garso. Tik vėjas kilnojo užuolaidas į viršų. Eidamas iš svetainės, pažvelgiau į viršų – visos trys lempos kuo puikiausiai švietė. Pažiūrėjau ir į tą baltą spintelę – visos rankenos buvo prisuktos kuo tvirčiausiai. Tačiau langas buvo atviras ir šaldė visus namus. Užlipau ant slenksčio  ir net krūptelėjau – taip baisiai šis gąsdintojas girgždėjo. Žengdamas užkliuvau už kažin ko ir įvirtau į svetainę. Pamačiau už stalelio sėdinčią mamą. Ji valgė sausainius ir gėrė kavą, dėl kurios stiprumo draugės ją praminė „dinamitu“. Mat, kavos puodelyje buvo kur kas daugiau nei vandens. Prisilenkiau ir pašnibždėjau jai į ausį: „Ir aš jus myliu“, bet mama net nesureagavo ir valgė toliau. 
Pavasarį pražydo pirmieji obelų žiedai, sugrįžo paukščiai, o kai kurie net ir nebuvo išskridę, nes pramiegojo pirmą ir paskutinį savo šeimos skrydį. Vieną net ir aš priglaudžiau tokį, kuris pavėlavo į „nelaukiantį traukinį“. Kartu su bundančia gamta atgijau ir aš. Grįžau į įprastą gyvenimą. Nebegalvojau apie kvailai baisų sapną, dėl kurio kartais negalėdavau miegoti, kiaurą naktį prasivartydavau nuo vieno šono ant kito. Tačiau dabar jau supratau, ką jis norėjo man pranešti. Supratau, kad aš be protiškai myliu mane supantį pasaulį, myliu žydrą dangų, kurį atsigulęs dabar matau. Taip pat ir debesis, kurie besinerdami iš kailio bando tapyti paveikslus, mums vis kažką primenančius. Gal ir gerai, kad susapnavau, gal ir gerai, kad atsiguliau šioje pievoje. Visa tai man simbolizuoja MEILĘ. 
Begalvodamas lyg ir užsnaudžiau, lyg ir užsimąsčiau, bet jaučiau, kaip šalia manęs nutūpė mažas paukštelis, žvirbliukas, kurį pavėlavusį išskristi aš priglaudžiau. Jis šmirinėjo aplink mane čia pakildamas į orą, čia bėgdamas ratu, kol pavargdavo. Tada sustodavo ir lesė kirminėlius pievoje. Kai tik susidūrė mūsų akys, mane nukrėtė šiurpas. Kad ir kaip būčiau mylėję šį paukštelį, kad ir kaip būčiau jį auginęs ir lepinęs, bet jis visos žiemos neišgyveno ir vieną rytą radau jį negyvą ant palangės. Pašokau nuo žemės ir strimgalviais nubėgau į sodą, kur po baltuojančia nuo žiedų obelimi buvau palaidojęs savo sezoninį draugą. Bet atbėgęs pamačiau nuverstą kryželį ir iškapstytą kauburėlį žemių. Man suspaudė širdį tai pamačius. Pasilenkiau paimt tą mažą antkapėlį, kurį taip kruopščiai ir su ašaromis akyse bei širdy dariau iš virtuvėje rastų apdegusių degtukų. Tačiau pasilenkęs pamačiau, kad jis perlaužtas per pusę. Ant abiejų dalių buvo parašyta tirštai raudona spalva. Paėmiau į rankas ir, sudėjęs į vieną, praradau pusiausvyrą... perskaičiau: „Sūneli, mes tave mylim“...
Pramerkiau akis ir pamačiau tą pačią mėlyną žydrynę, kurioj tie patys ir nauji debesys paišė įvairiausius monumentalius, bet laikinus kūrinius. Pakilau eiti namo. Nuo sodo iki namų vedė ilgas žvyruotas kelias. Ėjau itin ramus. Prisiminiau žiemos ir šį sapną. O gal tai ne sapnai, o kažkoks įmantrus ženklas?
Eidamas pralenkiau nemažai sodybų. Jos iš abiejų kelio pusių stūksojo lyg kokie nelyginant milžiniški sfinksai ir saugojo jį, gąsdindami praeivius įmantriom savo formom. Pro kiekvienos sodybos langą į mane žvelgė beformiai mažų vaikų veidai. Akimis mane sekė. Jų veidai buvo akmeniniai ir žvilgėjo kaip stiklas. Kiemų būdose mane įtariai nužiūrinėjo grandinėmis prie žemės pritvirtinti pikti sarginiai šunys. Visi jie mane palydėjo tik galvos pasukimu ir iššieptais dantimis, bet nei vienas nelojo. Urzgė ant manęs net ir du nutriušę benamiai šunys, bandantys pratęsti savo ligas nešiojančią giminę. Sustojo pačioje veiksmo kulminacijoje, abu apsiseilėję ir vizgindami uodegas. Kalė pritūpus, o nususęs šuo nagais įsikabinęs jai į šonus, sekė mane žvilgsniais ir laukė kol nueisiu, kad galėtų pabaigti, ką pradėję. Stengiausi į juos nežiūrėti, bet veltui. Mane kažkas lyg traukė pažvelgti į juos ir nugalėti savo žvilgsniu. Akys pačios krypo į tuos šėtonus. Ir kas kartą pažvelgęs į tą pusę susidurdavau su negyvu vaiko ar pasiutusios kalės žvilgsniu. Šiaip ne taip parėjau namo. Mamą radau svetainėje. Ji vėl gėrė „dinamito“ kavą ir valgė avižinius sausainius. Prikiūtinau jai iš už nugaros ir pasilenkęs pašnibždėjau į ausį: „Ir aš jus myliu“... Ji vėl tylėjo. Lyg manęs ten net nebūtų buvę.
Po ilgų savaičių namie su savo mintimis išėjau į kiemą. Visą pavasarį nekirpau plaukų, todėl dabar jie garbiniavosi ir krito man ant akių. Perbraukiau per juos pirštais, ir man atsivėrė gražus vasaros ryto peizažas. Buvo vėsu, bet saulė jau buvo aukštai virš horizonto, tad turėjo greitai sušilti. Atrodė, kad šiandien jau tikrai nebelis. Nusprendžiau eit pažvejoti. Pasiėmiau tėčio darytą bambukinę meškerę ir kelias aprūdijusias savo mintis. Teko eiti tuo pačiu žvyruotu keliu. Šiandien kiemuose virė gyvenimas: vaikai žaidė smėlio dėžėse, šunys kapstė žemes, tie du, kurie tęsė giminę, vis dar užsiiminėjo tuo pačiu, tik jau šį kartą nesustojo. Niekas į mane neatkreipė nė menkiausio dėmesio. Dėl to man šiek tiek pasidarė nejauku.
Atėjęs prie tvenkinio ant žolės sudėliojau savo menką mantą. Užmoviau ant kabliuko įspūdingą duonos minkštimo rutulą ir užmerkiau meškerę. Atsisėdau ir atsirėmiau į sustumtą žemių kauburį. Užsimaukšlinau šiaudinę kepurę, įsikišau smilgą tarp dantų, susikišau rankas į kišenes ir pradėjau tyliai dainuoti savo vaikystės dainelę, kurią dainuodavo mama po tėčio vakaro pasakos. Staiga krūptelėjau. Tikriausiai buvau užsnūdęs. Saulė jau buvo pačiame zenite ir kepino labai stipriai, tad nusprendžiau pasukti namų link. Ėjau šiurpiuoju keliu, bet dabar čia vyravo kapų tyla. Netikėtai, nežinomos jėgos vedinas, atsisukau į kaimo kapinaites. Pradėjau eiti jų link ir pamačiau ten lakstančią akmenveidę mergaitę. Ji pribėgo prie vieno paminklo ir vienu rankos judesiu nuvertė paminklą. Aš labai gerai žinojau šį paminklą – jis mano senelio. Nevalingai pradėjau grūmoti ranka ir rėkti. Pribėgau prie apgriuvusių vartelių ir neapsižiūrėjęs už kažko užkliuvau. Pakėlęs galvą mergaitės nebemačiau. Susiraukęs nukiūtinau iki senelio kapo. Dar kartą apsidairiau ar nematyt mažosios vandalės. Jos jau nebebuvo. Apėjau paminklą iš kitos pusės ir pamėginau jį pakelti, bet veltui. Jis buvo labai sunkus. Pamaniau, kad nueisiu pakviesti pagalbos, bet staiga vėl tos pačios nežinomos jėgos vedinas puoliau prie kapo, paėmiau antkapį ir visiškai lengvai jį pakėliau. Nuvaliau žemes nuo įrašo ir apstulbau: „Marija Diedė ir Antanas Diedis“ – tai mano tėvai. Pamačiau dar vieną užrašą ir nubraukiau ranka žemes. Perskaičiau: „Sūneli, mes tave mylim“. Pabudau. Pašokau ant kojų ir pasileidau bėgti namo. Prabėgom nuspyriau meškerę ir pamečiau smilgą. Vėjas nupūtė kepurę. Išbėgau į žvyruotą kelią. Bebėgant jaučiau, kad širdis kartais plakė be perstojo greitai, o kartais aš jos beveik nejaučiau. Šį kartą sodybų prieangiuose sėdėjo sukriošę seniai. Jie rodė į mane pirštais ir balsu juokdamiesi šiepėsi ligi ausų. Mane nukrėtė šiurpas, ir pasileidau bėgti kiek įkabindamas. Bebėgdamas užkliuvau už nežinia iš kur atsiradusio akmens. Nukritęs susimušiau nosį. Kraujas sruvo man veidu ir kapsėjo ant rūbų. Visas kruvinas įsiveržiau pro duris ir nulėkiau į svetainę. Mamos ten nebuvo. Stovėjo tik puodelis su drumzlėmis ir tuščias indelis.
- Mam... – pirmą kartą balsas užsikirto...
- Mama, tėti – skausmingai suklykiau...
Tyla...