Pasaka

Joniukas iššiepia pageltusius dantis. Iltis sukirmijus. Įmetu į maišą dar vieną supelyjusios duonos gabalą, nedaug šiandien. Paukščiai sulesa. Maudžia skrandy, po kojom supasi žemė, Joniukas šlepsi iš paskos. Skaičiuoju medžių šešėlius, kartais pakeliu galvą, nenoriu pasiklysti. Saulė tiesiai pakaušin, prakaituoju, kartais užgniaužia kvapą. Mes su Joniuku šaligatviais nevaikštom. Einam palei sienas, dažniau sutemus. Joniuko maišas barška, jis čepsi vakarais. Išsirikiuoja priešais save nuorūkas ir čepsi. Aplaižau savo lūpą, liežuvis perbraukia šiurkštu šviežią gyjančios žaizdos randą. Atsilaužiu duonos. Užsigeriu. Joniukas ištiesia man didžiausią nuorūką. Užsigeria. Pliaukši delnais per kelius, linksi galva ir šiepiasi. Purtau galvą, nuryju dar vieną kąsnį, jis skaudžiai nuslenka stemple nekramtytas.

Kai prieinam upę, nusileidžiam stačiais betoniniais laiptais žemyn ir aš pamerkiu kojas. Joniukas geria vandenį. Vienu delnu guviai kabina ir tiesia prie burnos. Barzdoj prisivėlę duonos trupinių. Riešas liesutis kaip pagaliukas. Patuškenu kojom vandenį, Joniukas šiepiasi. Čepsi. Traukia iš maišo meduolį. Tiesia man. Purtau galvą. Jis pamirko meduolį į vandenį, aš jau lipu laiptais aukštyn ir klibinu liežuviu savo dantį. Joniukas grįžta, sunkiai kopia laiptais. Sustoja šalia manęs sunkiai šnopuodamas, dairosi po parką. Paskui eina prie netoliese sėdinčių vaikigalių. Aš atsiremiu į medį ir žiūriu į namus kitoj upės pusėj, stogai žėri saulėlydy. Girdžiu Joniuko balsą. Vaikigaliai juokiasi. Dūžta butelys. Joniukas pareina. Šlepsim. Aš iš paskos,  Joniukas pasuolėse medžioja nuorūkas.

Tamsu. Joniuko ryža barzda dreba. Iltis sukirmijus. Žiūriu tik į ją ir galvoju apie meduolį. Joniuko pirštai nešvarūs. Užgniaužiu kvapą, prisimenu dailias kojas, kurias šiandien mačiau: įdegusias, lygias, baltom kojinaitėm iki kulkšniukų. Užsimerkiu, prakaituoju. Joniukas sučepsi. Paskui žvelgia į mane, braukia ranka per barzdą, šiepiasi. Su manim niekada nekalba – akių  kampučiuose traiškanos, nuvalau ir šlepsim.