laidotuvininkė

tavo potėpiuose užuodžiu šviesą.
koralus besišypsančius
ir karšto vyno taurės šilumą tarp išsiskleidusių pirštų --

du žmonės,
dvi mėnulio skiltys, aplipusios perlų kekėmis.
kvapas vaiko alsavimo dienai miegant.
akys..
žvakė gęsta.
sparnai du,
nesutilps į tą patį objektyvą.
dega.
plaikstosi.
miglos kvapas.
dulkės šnabžda vaiko gerklėje.


aliaskoje, po trimis gaubtais akmeninio stingulio..
du viskio stiklai su ledo konstrukcijomis.
briaunuoti sapnai paukščių, užvertusių tamsias akis ledo inkliuzuose į dangų.

ji-liūdesys.
jis-tylus pritarimas.

rytas nuplėšia užuolaidų skvernus. raibuliuojantys šviesos pluoštai teka lubomis, lūpomis.
smilkalų pelenai krinta ant jos nuogų šlaunų.
siela svyra į kairę pusę, besiverždama pro randų plyšius į tylų ir tuščią veidrodį.
jos riešus išberia šešėliais;
jos akiduobėse telpa visas Jo gyvenimas.
lyg bespalviai ikrai žeme ridenasi dvi skaidrios ašaros;
iš kiekvienos akies po vieną.
ir tas kvapas;upių,
sparnų mostais griežiamo smuiko,
apsiniaukusio dangaus.
jos kaklas palinksta į Rytus..

jis - santūriai numarinta audra.
ji moka slėpti

po nagais prasikala paskutinės raidės. ritualinė tyla.
aklas vilkšunis kartais kaukia naktimis.
jis žino daugiau, nei užuodžia.
ji geria distiliuotą vandenį iš urnos ir meldžiasi.
miestas kvepia pelenais ir Jo blakstienomis.