pavasariškai ironiškas

Paranoja akim suteikia žavesio
Paukščio sparnai be plunksnų palieka ant žemės
O tu žmogus išsekęs švintant
Pasiliksi žuvies žvynus katėm lesint
                  ***
Išgyvenimas kančia apipintas žodis
Jam gal trūksta ironijos šnekant
Kai vakaras tampa raudonas
Kelius per gyvenimą kraujas nudažo
                  ***
Pasilik jei turi drąsos įkvėpti
Atsimerkus nežiūrėt jei moki
Nusisekus sūnui kazoką sušokti
Ar tiesiog pasenti žiūrint Окна
                  ***
Piramidę džiaugsmo išrūgų supilti puodan
Pamažėle maišant kvapą smulkiai sujuokauti
Pabarstyti nerimo kančios aitraus žavumo
O šį mišinį  neuostant suragauti
                  ***
Pasileisk per klonius kai tau liūdna
Lai tau vėjas nerimą išdraiko
Juk turi tu laimę puoselėti
O švininė šiluma tau to neleidžia